Carabus intricatus - Grakštusis puošniažygis
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
MORFOLOGIJA:
Grakštusis puošniažygis – tai savitos išvaizdos ir išskirtinio puošnumo Lietuvos faunos vabalas. Jo kūno ilgis 24-36 mm ilgio, juodas, viršus - su stipriu mėlynu atspalviu. Priešnugarėlės ir antsparnių kraštuose mėlynas atspalvis intensyvesnis. Išskirtinis šios rūšies puošniažygių kūno bruožas – antsparnių struktūrinis raštas. Jų paviršius grublėtas, su daugybe išilgine kryptimi išsidėsčiusių, pailgų kauburėlių, tarp kurių išsiskiria po tris stambesnių kauburėlių eilutes. Priešnugarėlės šonuose yra šerelių (po 1 ties pagrindo kampais ir 1-4 ties viduriu, arčiau priekinio krašto), viršutinė lūpa dviskiautė, priešpaskutinis apatinių lūpų čiuopiklių narelis su 3-7 šereliais (Hůrka 1996, Ardnt ir Trautner 2004).
Šio puošniažygio lervos yra panašios į kitų šios genties vabalų, ypač violetinio ar didžiojo puošniažygio, ir jas pažinti gana sudėtinga. Kaip pagrindinį požymį Luff (1993) išskiria vienadantę „nosį“ (viršutinės galvos plokštelės priekinę dalį) ir viršutinėje cerkų dalyje gerai susiformavusius du aštrius dantelius, iš kurių vienas nukreiptas aukštyn, kitas – į išorę.
BIOTOPAS:
Miškų rūšis (Lindroth 1992), gyvena vidutinio drėgnumo buveinėse, įvairios sudėties medynuose, tačiau dažniausiai aptinkamas šviesiose lapuočių ar mišriose sengirėse, mišku apaugusiuose, pietinės ekspozicijos upių šlaituose, parkuose (Arndt 1989, Hůrka 1996). Dažniausiai juos galima rasti trūnijančiuose rastuose, po atšokusia sausuolių žieve ar kitokiomis priedangomis (Washmann ir kt. 1995, Turin ir kt. 2003).
BIOLOGIJA:
Žiemoja šių žygių suaugėliai po samanomis ar po atšokusia medžių žieve, trūnėsiuose. Veisimosi periodas paprastai prasideda atšilus orams pavasarį ir tęsiasi iki vasaros pradžios (Hůrka 1996).
Lervos aptinkamos birželį – rugpjūtį, vystosi 35 - 50 dienų, turi 3 ūgių stadijas (Luff 1969). Lėliukės tarpsnis trunka 14-18 dienų. Iš viso vystymasis trunka 2-3 mėnesius (Casale ir kt. 1982). Per metus išsivysto 1 generacija. Suaugę vabalai gali išgyventi keletą metų (Turin ir kt. 2003).
Šie vabalai aktyvūs tamsiuoju paros metu (Forel ir Leplat 1995), tačiau yra duomenų, kad „nesnaudžia“ ir dieną (Washmann ir kt. 1995). Gali pasilypėti medžių kamienais iki keliolikos metrų (Turin et al. 2003).
Mitybos racione didžiausią dalį sudaro sliekai, šliužai ir sraigės, tačiau gali maitintis įvairių vabzdžių lervomis ar net vaisiais (Larochelle 1990). Nelaisvėje šis puošniažygis gali maitintis ne tik moliuskais, sliekais ar vabzdžių lervomis, bet taip pat ėda smulkintą mėsą, o nesant gyvulinės kilmės maisto, ir vaisius bei saldintame piene pamirkyta duoną [Larochele 1990]. Kartais suaugėliai išskiria specifinius garsus (Casale ir kt. 1982).
PAPLITIMAS:
Šios rūšies paplitimo arealas apima centrinę Europą, ir pastebimai mažėja. Laikoma išnykusia arba labai sparčiai nykstančia rūšimi Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijos Lenkijos šiauriniuose regionuose, Fenoskandijoje, Baltijos šalyse. Rytuose arealas apsiriboja vakarine Baltarusijos ir Ukrainos dalimi bei Moldova (Kryzhanovsky ir kt. 1995, Turin ir kt. 2003), nors ankstesniuose šaltiniuose nurodoma ir Kijevo apylinkėms bei Krymo pusiasaliui (Jakobson 1909-1908). Pietuose arealas apima Prancūzijos pietinius regionus, Italijos Alpių regioną, Graikijos šiarinę dalį (Lindroth 1992; Turin ir kt. 2003). Sicilijoje gyvena C. inricatus lebefrei Dejean, 1826, o rytinėje Graikijoje – C. intricatus krueperi Reitter, 1866 porūšiai (Březina 1999).
Nykstanti rūšis visame areale įtraukta į pasaulinį saugotinų rūšių sąrašą (World Conservation Monitoring Centre 1996). Lietuvoje yra žinoma tik viena reali radvietė Rangovės entomologiniame draustinyje, kur šių puošniažygių populiacija stebima nuo 1996 metų (Ferenca et al. 2002; Ivinskis et al. 1996, 1998, 2004, Ferenca 2013). Taip pat buvo aptiktas Kaukinės botaniniame-zoologiniame draustinyje (Ferenca 2007). Tai antra šiauriausių (kiek šiauriau aptinkama ties Degebergu (Švedija) (Gotthardsson 2009) iš šiuo metu žinomų populiacijų. Lietuvoje įtraukta į oficialiai saugomų gyvūnų sąrašą (Ferenca 2007) ir priskirta pažeidžiamų rūšių kategorijai.
ŠALTINIAI:
Ardnt E. 1989. Beiträge zur Insectenfauna der DDR: Gattung Carabus Linné (Coleoptera: Carabidae). Beiträge zur Entomologie 39(1): 63–103.
Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage. 30–60.
Březina B. 1999. World Catalogue of the genus Carabus L. Pensoft Publishers, Sofia – Moscow. 170 p.
Casale A., Sturani M., Vigna-Taglianti A. 1982. Coleoptera, Carabidae. I. Introduzione, Paussinae, Carabinae. Fauna d’Italia 18: 1–499.
Ferenca R. 2007. Grakštusis puošniažygis (Carabus intricatus Linnaeus, 1761). Kn. Rašomavičius V. (Red.) Lietuvos Raudonoji knyga, Lututė, Vilnius, 63.
Ferenca R. 2013. Foto: Grakštusis puošniažygis (Carabus intricatus). Prieiga per internetą: http://www.macrogamta.lt/lt/fotografija/grak%C5%A1tusis-puo%C5%A1nia%C5%... 6356
Ferenca R., Ivinskis P., Meržijevskis A. 2002. New and rare Coleoptera species in Lithuania. Ekologija 3: 25–31.
Forel J., Leplat J. 1995. Les Carabes de France. Venette: Sciences Naturelles.
Gotthardsson U. 2009. Photo of Blue ground beetle (Carabus intricatus, bokskoglöpare). Prieiga per internetą: https://www.flickr.com/photos/ulfgotthardsson/3923206083
Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek. Zlin. 565 p.
Ivinskis P., Fereca R., Rimšaitė J. (2004a) Nauji duomenys apie retus gyvūnus Lietuvoje. Raudoni lapai 8: 8–15.
Ivinskis P., Pakalniškis S., Ferenca R. 1996. Retos gyvūnų rūšys, stebėtos 1996 metais. Raudoni lapai 4: 19–21.
Ivinskis P., Pakalniškis S., Ferenca R. 1997. Nauji duomenys apie vabzdžius Raudoni lapai 5: 20–21.
Ivinskis P., Pakalniškis S., Ferenca R., Rimšaitė J. 1998. Nauji duomenys apie retas vabzdžių rūšis. Raudoni lapai 6: 24–25.
Kryzhanovsky O.L., Belousov I.A., Kabak I.I., Kataev B.M., Makarov K.V., Shilenkov V.G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta, Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow. 272 p.
Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae. Fabreries Supplement 5.
Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 p.
Luff M. L. 1969. The larvae of British Carabidae (Coleoptera). I. Carabini and Cychrini. The entomologist 102: 245–263.
Luff M. L. 1993. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.
Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 p., 24 colour plates, 217 maps.
Washmann E., Platen R, Barndt D. 1995. Laufkäfer, Beobachtung, Lebensweise. Ausburg. Naturbuch Verlag. 295 p.
World Conservation Monitoring Centre. 1996. Carabus intricatus L. The IUCN Red List of Threatened Species 1996: e.T3845A10120005. Prieiga per internetą: http://dx.doi.org/10.2305/IUCN.UK.1996.RLTS.T3845A10120005.en.
[Jakobson G. G. ] Якобсон Г. Г. (1905–1915) Жуки России и Западной Европы [Rusijos ir Vakarų Europos vabalai]. Петербург, Rusija, 1024 p.