Carabus nitens - Žalvarinis puošniažygis
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
MORFOLOGIJA:
Žalvarinis puošniažygis – tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje aptinkamų ryškiai žėrinčių ir puošniausių žygių. Jo kūno ilgis 13-18 mm ilgio, juodas, viršus auksu žėrintis: galva, priešnugarėlė ir antsparnių pakraštys – rausvi, purpuriniai, antsparniuose tarpai tarp juodų išilginių briaunelių – skaisčiai žalios spalvos. Tačiau spalvinė kūno viršaus kombinacija gali būti ir kitokia: žalia priešnugarėlė ir vario raudonumo antsparniai arba visas paviršius juodas su stipriu bronzos atspalviu (Turin ir kt. 2003). Kūno apačia, išskyrus antsparnių epipleuras, kojos, antenos, burnos organai – juodos spalvos. Išskirtinis šios rūšies puošniažygių kūno bruožas ir antsparnių struktūrinis raštas. Kiekviename iš jų yra po 3 (neskaitant siūlės) išilgai besidriekiančias neaštrias briauneles, kurios pas kai kuriuos individus, ypač iš šiaurinių regionų, viršūninėje antsparnių dalyje gali būti pertrauktos (Turin ir kt. 2003); tarpai tarp jų su skersinėmis vagutėmis (raukšlelėmis). Priešpaskutinis apatinių lūpų čiuopiklių narelis su 2 šereliais. Priekinių kojų blauzdų išorinis kraštas ištįsęs, sudaro trikampišką dantelį (Hůrka 1996; Ardnt ir Trautner 2004).
Lervų „nosis“ (viršutinės galvos plokštelės priekinė dalis) su 4 daugiau ar mažiau vienodo dydžio danteliais ir viršutinėje cerkų dalyje yra gerai susiformavę du beveik vienodo dydžio aštrūs danteliai, kūno viršus rudos spalvos (Arndt 1985; Luff 1993).
BIOTOPAS:
Žalvarinis puošniažygis – plynių (tundrinė) rūšis, gali būti aptinkama tiek sausose, smėlingose, tiek gana drėgnose, durpingose stacijose (Thiele 1977; Lindroth 1992; McFerran ir kt. 1996), kaip taisyklė apaugusiose viržiais (Caluna vulgaris) arba erikomis (Erica sp.) (Arndt 1989; Hůrka 1996; Turin ir kt. 2003). Taip pat šie puošniažygiai gali apsigyventi ir smėlingose pajūrio ar žemyninėse kopose, pievose, išretėjusiuose pušynuose (Turin ir kt. 2003).
BIOLOGIJA:
Žiemoja šių žygių suaugėliai. Veisimosi periodas, pasireiškiantis dideliu suaugėlių aktyvumu, paprastai prasideda atšilus orams pavasarį ir tęsiasi iki vasaros pradžios (Lindroth 1992, Hůrka 1996) arba nuo birželio pabaigos iki liepos pabaigos šiaurinėse platumose (Filippov 2007).
Viena patelė per sezoną padeda vidutiniškai 3-4 kiaušinius (Filippov 2007). Gyvenimo ciklas nuo kiaušinio iki suaugėlio palyginti trumpas, trunka 35 - 40 dienas centrinėje Europoje (Turin ir kt. 2003) ir iki 60 dienų pietinėje tundroje (Filippov 2007), lervos turi 3 ūgių stadijas (Luff 1969; Turin ir kt. 2003). Per metus išsivysto 1 generacija. Suaugę vabalai gali išgyventi keletą metų (Assman ir Janssen 1999; Turin ir kt. 2003; Filippov 2007).
Šie vabalai aktyvūs šviesiuoju paros metu (Thiele ir Weber 1968; Lindroth 1992; Turin ir kt. 2003). Mitybos racione didžiausią dalį sudaro drugių vikšrai, sliekai. Nelaisvėje šis puošniažygis gali maitintis ne tik sliekais ar vabzdžių lervomis, bet taip pat ėda smulkintą žalią mėsą, žuvį ar net obuolius (Larochele 1990).
PAPLITIMAS:
Tai Europinė rūšis aptinkama centrinėje Europoje nuo vakarinės Prancūzijos, Austrijos Alpių, Karpatų kalnų, šiaurinės Ukrainos pietuose iki 68˚ platumos šiaurėje (Turin ir kt. 2003; Filippov 2007). Tačiau beveik visame areale yra reta, o daugelyje šalių pripažinta sparčiai nykstančia rūšimi ir yra įtraukta į oficialiai saugotinų rūšių sąrašus (Desenser ir Turin 1988; Arndt 1989, Stoltze ir Pihls 1998; Assman ir Janssen 1999; Glowaciński 2002; Turin ir kt. 2003). Tuo tarpu pietinėje tundroje ši rūšis yra plačiai paplitusi ir viena gausiausių žygių rūšių (Filippov 2007).
Lietuvoje rūšis paplitusi lokaliai ir yra sporadiška. Yra žinoma keliasdešimt radviečių (Ogijewicz 1933; Zajančkauskas ir Pileckis 1968; Obelevičius 1994; Ostrauskas ir Kubertavičius 1994; Šablevičius 1994, 2000, 2003; Ivinskis ir kt. 1996, 2000, 2004; Pankevičius 2000, 2007; Meržijevskis 2004; Dapkus 2004; Tamutis 2005; Lopeta 2007; Uselis ir kt. 2007; Butvila ir kt. 2007; Tamutis ir kt. 2015). Lietuvoje įtraukta į oficialiai saugomų gyvūnų sąrašą (Ferenca 2007) ir priskirta retų rūšių kategorijai.
ŠALTINIAI:
Ardnt E. 1985. Larvenbestimmungsschlussel der carabus Arten Europas (Col., Carabidae). Entomologische Nachrichten und Berichte 29: 49–62
Ardnt E. 1989. Beiträge zur Insectenfauna der DDR: Gattung Carabus Linné (Coleoptera: Carabidae). Beiträge zur Entomologie 39(1): 63–103.
Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage. 30–60.
Assman T., Janssen J. 1999. Effects of habitat changes on the endangered ground beetle Carabus nitens (Coleoptera, Carabidae). Journal of Insect Conservation 3: 107–116.
Butvila R., Dūda J., Ramonas V. 2007. Duomenys apie retas vabzdžių rūšis. Raudoni lapai 9: 37–40.
Dapkus D. 2004. Retų vabalų rūšių radvietės. Raudoni lapai 8: 20.
Desender K., Turin H. 1988. Loss of habitats and changes in the composition of the ground and tiger beetles fauna in four West European countries since 1950 (Coleoptera: Carabidae, Cicindelidae. Biological conservation 48: 277–294.
Ferenca R. 2007. Žalvarinis puošniažygis (Carabus nitenss Linnaeus, 1758). Kn. Rašomavičius V. (Red.) Lietuvos Raudonoji knyga, Lututė, Vilnius, 64.
Filippov B. 2007. Seasonal patterns of life cycle of ground beetle Carabus nitens (Coleoptera, Carabidae) in southern tundra. Biology Bulletin 34(6): 577–582.
Glowaciński Z. (ed) 2002. Red list of threatened animals in Poland. Supplement. Alphabetical list of vertebrate and invertebrate species by IUCN/WCU categories with international legal and conservation status. Instytut Ochrony prirody PAN, Cracow. 73 p.
Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek. Zlin. 565 p.
Ivinskis P., Ferenca R., Pacevičius V. 1996. Kai kurie duomenys apie retus vabzdžius saugomus ekologijos instituto, T. Ivanausko zoologijos muziejaus ir privačiose kolekcijose. Raudoni lapai 4: 21–25.
Ivinskis P., Pakalniškis S., Rimšaitė J., Ferenca R. 2000. Reti gyvūnai stebėti 1999 metais. Raudoni lapai 7: 34–35
Ivinskis P., Fereca R., Rimšaitė J. 2004. Nauji duomenys apie retus gyvūnus Lietuvoje. Raudoni lapai 8: 8–15.
Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae. Fabreries Supplement 5.
Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 p.
Lopeta V. 2007. Retos augalų ir gyvūnų rūšys Kurtuvėnų regioniniame parke. Raudoni lapai 9: 8–18.
Luff M. L. 1969. The larvae of British Carabidae (Coleoptera). I. Carabini and Cychrini. The entomologist 102: 245–263.
Luff M. L. 1993. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.
McFerran D. M., Anderson R., Cameron A., Hegarty C. A. 1996. The distribution and Status of Carabus nitens L. (Coleoptera, Carabidae) in Environmentally Sensitive areas in Northern Ireland. Irish Naturalists Journal 25(6): 212–218.
Meržijevskis A. 2004. Nauji duomenys apie retas vabzdžių rūšis Lietuvoje. Raudoni lapai 8: 16.
Obelevičius S. 1994. Naujos retųjų vabzdžių radimvietės vidurio Lietuvoje. Raudoni lapai 2: 18–19.
Ogijewicz B. 1933. Przyczynek do znajomości chrsząszczy (Adephaga i Palpicornia) okolic Wilna i Trok. Prace Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie 7: 1–48.
Ostrauskas H., Kubertavičius S. 1994. Dar viena žalvarinio puošniažygio (Carabus nitens L.) radimvietė. Raudoni lapai 2: 22.
Pankevičius R. 2000. Retų rūšių vabalų stebėjimai Kupiškio ir Anykščių rajonuose. Raudoni lapai 7: 35–36.
Pankevičius R. 2007. Naujos saugomų vabzdžių radvietės. Raudoni lapai 9: 36–37.
Stoltze M., Pihls S. (Eds). 1998. Rødliste 1997 overr planter og dyr i Denmark. Miljø- og Energiministeriet, Denmarks Miljøundersøgelser og Skov- og Naturstyrelsen. 219 p.
Šablevičius B. 1994. Retųjų rūšių vabalų (Coleoptera) naujos radimvietės rytų Lietuvoje. Raudoni lapai 2: 19
Šablevičius B. 2000. Vabzdžiai. Draustinio vabzdžių rūšių sąrašas. Kn: Malinauskas V. (Red) Kaukinės draustinis. Vilnius. 22–27.
Šablevičius B. 2003. New and rare for Lithuania beetle (Coleoptera) species. New and rare for Lithuania insect species, Records and description 15: 11–24.
Tamutis V. 2005. Beetles (Insecta, Coleoptera) of the Red Data Book of Lithuania. In: Sklodowski J, Huruk S, Barševskis A, Tarasiuk S (Eds) Protection of Coleoptera in the Baltic Sea Region. Warsaw, Poland, 23–35.
Tamutis V., Tamutė B., Ferenca R. 2015. New data on rare and insufficiently known species of ground beetles (Coleoptera: Carabidae; Nebriinae, Carabinae, Omophroninae, Elaphrininae, Scaritinae, Broscinae) in Lithuania. New and rare for Lithuania insect species. Records and description 27: 47–62.
Thiele H. U., Weber F. 1968. Tegasrhythmen der Activitat bei Carabiden. Oecologia 1: 315–355
Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology 10: 1–369.
Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 p., 24 colour plates, 217 maps.
Uelis V., Butleris A., Kirstukas M., Adomaitis E., Kesminas V., Ferenca R. 2007. Viešvilės rezervato saugomų gyvūnų rūšių sąvadas. Raudoni lapai 9: 75–77
Zajančkauskas P., Pileckis S. Žuvinto rezervato vabalai. Kn: Zajančkauskas P. (red) Žuvinto rezervatas. Vilnius. 264–282.