Carabus hortensis - Sodinis puošniažygis
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
MORFOLOGIJA:
Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 22-30 mm ilgio, juodas, tik priešnugarėlės ir antsparnių kraštai turi purpurinį ar violetinį atspalvį. Viršugalvyje duobutės susiliejančios arba sujungtos padrikai išsidėsčiusių vagučių. Antenos ir čiupikliai juodi. Priešnugarėlės galiniai kampai stipriai išsišovę atgal, jos diske skulptūra panaši kaip ir viršugalvyje. Antsparniai su smulkutėmis išilginėmis briaunelėmis (vagutėmis), kurios antsparnių kraštuose tampa smulkučių dantelių išilginėmis eilėmis. Kiekviename antsparnyje yra po 3 išilgines eiles stambių, auksiškai žėrinčiu dugnu duobučių. Pirmoje eilėje nuo siūlės duobutės plačios, o kraštinėje – žymiai smulkesnės su gerai pastebimu kauburėliu priekiniame krašte. Kiekvienoje duobutėje yra po šerelį. Kojos juodos (Hůrka 1996, Ardnt ir Trautner 2004). Šis puošniažygis yra gan savitos išvaizdos ir jį lengva atskirti nuo kitų šios genties rūšių gyvenančių Lietuvoje, tačiau nepatyrę entomologai juos gali palaikyti auksataškiu puikiažygiu (Calosoma auropunctatum). Pastarasis yra panašaus dydžio ir su panašiomis auksiškai žėrinčių duobučių eilutėmis antsparniuose, tačiau antsparnių skulptūra susideda ne iš smulkių vagučių, o iš smulkių taškelių (duobučių), kurios yra išsidėsčiusios beveik tvarkingomis išilginėmis eilutėmis, o taškeliai tarp eilučių yra sujungti išlenktų vagelių. Todėl visumoje atsparių skulptūra primeną žvynuotumą. Beje reikėtų prisiminti, kad skirtingai nei puikiažygių, puošniažygių priešnugarėlė su silpnai išlenktais šoniniais kraštais, o antenų nareliai be briaunelių.
Sodinio puošniažygio lervų viršutinės galvos plokštelės dantyta priekinė dalis („nosis“) yra su keturiais danteliais, iš kurių kraštiniai žymiai mažesni už vidinius; galiniai pilvelio tergitų kampai išsišovę atgal be šerelio; devinto tergito galiniai kampai ištįsę į dantelį, cerkai tolygiai išlenkti, viršutinėje pusėje su danteliu (Luff 1993, Turin ir kt. 2003).
BIOTOPAS:
Sodinis puošniažygis iš tiesų su sodais nieko bendro neturi. Tai tipinga miškų rūšis, gyvena vidutinio drėgnumo lapuočių ir mišriuose miškuose, eglynuose, retas sausuose pušynuose, vengia šlapynių, beveik neaptinkamas pelkėse [Thiele 1977, Žiogas ir Vaičikauskas 2007, Dapkus ir Tamutis 2008]. Aptinkamas parkuose, užklysta ir į pamiškių pievas [Lindroth 1992, Turin ir kt. 2003], šiaurinėje Norvegijoje aptinkamas viržynuose [Hatteland ir Hauge 2007].
BIOLOGIJA:
Aktyviausi naktimis, ypač pirmoje jos pusėje (Szyszko ir kt. 2005), dienos metu juda mažai, dažnai slepiasi samanose, po gulinčiais rąstgaliais, žievės gabalais, akmenimis, trūnijančiuose kelmuose ir pan.
Suaugėliai gyvena keletą metų. Pirmaisiais metais iš lėliukių išėję suaugėliai poruojasi ir kiaušinius deda tik sekančiais metais, o kai kurie gali poruotis pakartotinai dar ir sekančiais metais [Schjøtz-Christensen 1968, Arndt 1989]. Žiemoja 1 ūgio lervos ir įvairaus senumo suaugėliai. Naujos kartos suaugėliai išsivysto liepos – rugpjūčio mėnesį. Suaugėliai aktyviausi birželio – rugpjūčio mėnesiais: šiaurinėje arealo dalyje poravimasis ir kiaušinių dėjimas prasideda rugpjūčio mėnesį [Schjøtz-Christensen 1968], pietinėje – balandį – gegužę [Casale ir kt. 1982].
Pagrindinę dalį mitybos racione sudaro moliuskai, sliekai, drugių vikšrai, ilgakojų uodų ir kitų vabzdžių lervos [Thiele 1977, Lindroth 1992]. Auginant juos nelaisvėje pastebėta, kad jie gali maitintis smulkinta žalia gyvulių mėsa, milčių lervomis, vaisiais ar net saldžiame piene pamirkyta duona [Larochelle 1990].
Šis puošniažygis nevengia laipioti medžiais, neretai patenka į barjerines gaudykles įrengtas po medžiais ar medžiuose įrengtas kitokio tipo specifines gaudykles (autoriaus duomenys).
PAPLITIMAS:
Europinė rūšis, paplitusi nuo rytinės Prancūzijos, Norvegijos vakaruose iki Pietų Uralo rytuose; šiaurėje arealas siekia pietinę Suomiją, pietuose - Italiją, Juodkalniją, Graikiją [Lindroth 1992, Krizhanovsky ir kt. 1995, Bousquet ir kt. 2003, Turin ir kt. 2003]. Aprašyti 3 porūšiai [Bousquet ir kt. 2003]. Lietuvoje ir didžiojoje Europos dalyje, aptinkamas nominatyvusis porūšis [Lindroth 1992, Bousquet ir kt. 2003].
Lietuvos miškuose - tai viena iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių rūšių.
Kai kuriose šaltiniuose ši rūšis priskiriama kitiems pogenčiams (www.carabidae.org ; www.carabus.eu). Tačiau vadovaujantis populiariais žygių katalogais [Bousquet ir kt. 2003, Turin ir kt. 2003, http://www.faunaeur.org/], šioje apžvalgoje ši rūšis priskirta Oerocarabus Géhin, 1876 pogenčiui.
ŠALTINIAI:
2.Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage 28–60.
3.Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.
4.Casale A., Sturani M., Vigna-Taglianti A. 1982. Coleoptera, Carabidae. I. Introduzione, Pausinae, Carabinae. Fauna d‘Italia 18: 1–499.
5.Dapkus D., Tamutis V. 2008. Assemblages of beetles (Coleoptera) in a peat bog and surrounding pine forest. Baltic Journal of Coleopterology 8(1): 31–40.
6.Hatteland B.H., Hauge E. 2007. Carabus hortensis L. (Coleoptera, Carabidae) in northern Norway. Norwegian Journal of Entomology 54: 105–109.
7.Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.
9.Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae). Fabrieries Supplement 5.
10.Luff M. L. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.
11.Kryzhanovsky O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta,Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.
12.Schjøtz-Christensen B. 1968. Some notes on the biology and ecology of Carabus hortensis L. (Coleoptera, Carabidae). Natura Jutlandica 14: 127–154.
13.Szyszko J., Gryuntal S., Schwerk A. 2005. Nocturnal activity of Carabus hortensis L. (Coleoptera, Carabidae) in two forest sites studied with harmonic radar method. Polish Journal of Ecology 53(1): 117-222.
14.Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology 10: 1–369.
15.Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 pp., 24 colour plates, 217 maps.
16.Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007. Species composition and distribution of ground beetles (Coloeoptera: Carabidae) in the forests of the Kamanos State Strict Reserve (Lithuania). Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 73–82.