Carabus arcensis - Dirvinis puošniažygis
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
MORFOLOGIJA:
Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 13-25 mm ilgio, juodas, viršus metalo žvilgesio, gali būti įvairių atspalvių: žalsvo, melsvo, violetinio, rausvo, vario ar bronzos spalvos. Kūno žvilgesys ir spalvos būna intensyvesni tų dirvinių puošniažygių, kurie gyvena atvirose vietose (Tyler, 2010). Antsparniai su negiliomis, duobėtomis vagutėmis, jų išorinis kraštas ties viršūne neišlenktas kampu. Trys lysvelės (4-ta, 8- ta ir 12-ta) kiekviename antsparnyje yra virtusios pailgų kauburėlių grandinėle. Joje kauburėliai atskirti lėkštomis duobutėmis. Antenos ir čiuopikliai juodi. Apatinių lūpų čiuopiklių priešpaskutinis narelis su dviem spygliukais. Priešnugarėlės galiniai kampai išsišovę atgal, jos diske skulptūra panaši kaip ir viršugalvyje, sudaryta iš tarpusavyje susiliejančių duobučių (Hůrka, 1996; Ardnt ir Trautner, 2004). Tai gan savitos išvaizdos puošniažygiai, juos yra lengva atskirti nuo kitų šios genties rūšių gyvenančių Lietuvoje.
Lervų viršutinės galvos plokštelės dantyta priekinė dalis („nosis“) yra išsišovusi, su trimis danteliais, kraštiniai danteliai žymiai stambesni už vidinį ir išorinėje pusėje prie pagrindo turi papildomus, mažus dantelius; galiniai pilvelio tergitų kampai su šereliu, atgal neišsikišę; cerkai ilgi, tolygiai išlenkti, viršutinėje pusėje su dviem danteliais (Sharova, 1964; Arndt, 1985; Luff, 1993, Turin ir kt., 2003).
BIOTOPAS:
Dirvinis puošniažygis prieraišus sausoms, smėlingoms ar durpingoms buveinėms. Dažniausiai aptinkamas brukniašiliuose, mėlynšiliuose, tų miškų retmėse, plynuose kirtimuose, viržynuose (Gardner, 1991; Słodowski ir Garbalinska, 2007; Lynikienė, 2006; Žiogas ir Vaičikauskas, 2007; Tyler, 2010; Dapkus ir Tamutis, 2008), tačiau jų galima aptikti ir aukštapelkėse (Dapkus ir Tamutis, 2008; Sushko, 2014). Šiaurinėje arealo dalyje (tundroje) arba kalnuose (iki 2000 m) aptinkamas atviruose, krūmokšniais ar žolėmis apaugusiose biotopuose (Lindroth, 1992).
BIOLOGIJA:
Šie puošniažygiai yra aktyviausi šviesiuoju paros metu (Lauterbach, 1964; Thiele, 1977). Žiemoja suaugėliai miško paklotėje ar po atšokusia medžių žieve (Blumenthal, 1981). Poruojasi pavasarį, patelės kiaušinius deda vasaros pradžioje (Lindroth 1992). Viena patelė vieno mėnesio bėgyje gali padėti 10-25 kiaušinius (Stiprais, 1961). Vystimosi ciklas trunka apie pusantro mėnesio (41-43 dienos). Suaugėliai gyvena apie du metus. Antramečiai suaugėliai jau liepos – rugpjūčio mėnesiais pereina į ramybės būklę iki kitų metų pavasario (Storre ir kt., 1996).
Lietuvoje suaugėliai aktyviausi gegužės – birželio mėnesiais (autoriaus neskelbti duomenys).
Pagrindinę dalį mitybos racione sudaro dirvinukų (Noctuidae: Agrotis) vikšrai ir moliuskai (ypač Helix arbustorum sraigės) (Lindroth, 1992). Auginami nelaisvėje maitinosi sliekais, smulkinta žalia gyvulių mėsa, vaisiais ar net saldžiame piene pamirkyta duona (Larochelle, 1990).
PAPLITIMAS:
Eurosibirinė rūšis, plačiai išplitusi Palearktikos regione, nuo Britų salų, Norvegijos vakaruose iki Tolimųjų Rytų ir šiaurinės Japonijos rytuose (Krizhanovsky ir kt., 1995; Bousquet ir kt., 2003). Europoje šiaurinė arealo riba siekia pietines Suomijos provincijas, Pečioros aukštupį, pietuose – Italijos, Kroatijos šiaurines dalis, Rumuniją (Lindroth, 1992; Bousquet ir kt., 2003; Turin ir kt., 2003) .
Aprašyti 8 porūšiai (Bousquet ir kt., 2003). Lietuvoje ir didžiojoje Europos dalyje, aptinkamas nominatyvusis porūšis (Lindroth, 1992; Bousquet ir kt., 2003). Lietuvos pušynuose - tai viena iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių rūšių, nors kai kuriose Europos valstybėse laikoma sparčiai nykstančia (Desender ir Turin, 1989; Wind ir Pihl, 2004; Brooks ir kt., 2012).
* Johann Friedrich Wilhelm Herbst'as (vokiečių gamtininkas) savo veikale 1784 metais šią rūšį pirmą kartą aprašė kaip „ Carabus arcensis“ (Herbst, 1784). Vėliau danų mokslininkas Johan Christian Fabricius traktate apie vabalus šią rūšį aprašė antrą kartą kaip „Carabus aruensis“ (Fabricius, 1787) tikėtina pagal Herbst‘o jau etiketuotus vabalus (Mandl, 1977). Nuo to laiko įvairūs autoriai šios rūšies pavadinimą ir jo autorystę interpretuoja skirtingai. Net po išsamaus Von Karl Mandl'o (1977) išaiškinimo, kad Herbst‘o publikacijoje skelbiamos rūšies pavadinime „arcensis“ buvo padaryta korektūros klaida ir kad turi būti vieningai nutarta šią rūšį vadinti Carabus arvensis Herbst, 1784, daugelyje vėlesnių publikacijų, tame tarpe net svarbių katalogų (Březina, 1999; Bousquet ir kt. 2003; Silfverberger, 2011) bei duomenų bazių (Taglianti, 2013) tekstuose, naudojamas neteisingas rūšies pavadinimas. Beje gramatiškai neteisingų rūšių pavadinimų taisymas yra reglamentuotas Tarptautinio Zoologijos Nomenklatūros kodekso (1999) 32.5.1. straipsnyje. Kuriam pogenčiui ši rūšis turėtų priklausyti, taip pat nėra vieningos nuomonės. Daugelyje šaltinių ji priskiriama Eucarabus Géhin, 1885 pogenčiui (Krizhanowskij ir kt., 1995; Turin ir kt. 2003; Ardnt ir Trautner 2004; Taglianti, 2013), tačiau kai kuriuose kataloguose (Bousquet ir kt., 2003; Dueve, 2004) yra tarp Carabus s. str. pogenčio rūšių.
ŠALTINIAI:
Ardnt E. 1985. Larvenbestimmungsschlüssel der Carabus – Arten Europas (Col., Carabidae). Entomologische Nachrichten und Berichte, 29(2): 49–62.
Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage 28–60.
Blumenthal C.L. 1981. Einheimische Carabus-Arten als Bioindikatoren. Jahresbericht der naturwissenschaftligen Verein Wuppertal, 34: 70–77.
Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.
Březina B. 1999. World catalogue of the genus Carabus L.. Sofia – Moscow, Pensoft Publishers.
Brooks D.R., Bater J.E., Clark S.J., Monteith D.T., Andrews C., Corbett S.J., Beaumont D.A. Chapman J.W. 2012. Large carabid beetle declines in a United Kingdom monitoring network increases evidence for a widespread loss in insect biodiversity. Journal of Applied Ecology, 49: 1009–1019.
Dapkus D., Tamutis V. 2008. Assemblages of beetles (Coleoptera) in a peat bog and surrounding pine forest. Baltic Journal of Coleopterology, 8(1): 31–40.
Desender K., Turin H. 1989. Loss of habitats and changes in the composition of the ground and tiger beetles fauna in four West European countries since 1950 (Coleoptera: Carabidae, Cicindelidae). Biological Conservation, 48(4): 277–294.
Dueve T. 2004. [Illustrated catalogue of the genus Carabus of the world (Coleoptera: Carabidae)]. Sofia – Moscow, Pensoft Publishers.
Fabricius J.C. 1787: Mantissa insectorum, sistens eorum species nuper detectas adiectis characteribus genericis, differentiis specificis, emendationibus, observationibus. Tom. I. Hafniae: CG. Proft, xx + 348 pp.
Gardner S. M. 1991. Ground beetle (Coleoptera: Carabidae) communities on upland heath and their association with heathland flora. Journal of Biogeography, 18: 281–289
Herbst J.F.W. 1784. KritischesVerzeichnissmeinerlnsecten-Sammlung. In: FüesslyLC: Archiv der Insectengeschichte. Hefts 4-5. Zürich und Winterthur: H. Sterner, 151 pp.
Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.
Kryzhanovsky O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta, Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.
Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae). Fabrieries Supplement 5.
Lauterbach A. W., 1964. Verbreitungs und activitäts - bestimmende Factoren bei Carabiden in sauerländischen Waldern. In: Franzisket L. (ed.) Abhandlungen au dem Landesmuseum für Naturkunde zu Münster in Westfalen, 26 Jahrgang, Heft 4: 1-103.
Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.
Lindroth C. H. 1974. Handbooks for the identification of of British insects. Coleoptera – Carabidae. Vol. IV., Part 2. London: Royal Entomological Society.
Luff M. L., 1993. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica, 27: 1–187.
Lynikienė J. 2006. Effect of insecticide Arrivo on ground beetles (Coleoptera: Carabidae) species diversity in Scots pine stands. Baltic Forestry, 12(1): 39–45.
Mandl K.v. 1977. Carabus arvensis Herbst oder Carabus arcensis Herbst? (Carabidae, Col.). Zeitschrift der Arbeitsgemeinschaft Österreichischer Entomologen, 29: 49–62.
Sharova I. K. 1964. [Шарова И.К. Семейство Carabidae – Жужелицы. В кн. Гиляров М.С. (Ред.) Определитель обитающих в почве личинок насекомых. Наука, Москва.]
Skłodowski J., Garbalinska P. 2007. Ground beetle assemblages (Coleoptera, Carabidae) in the third year of regeneration after a hurricane in the Puszcza Piska pine forest. Baltic Journal of Coleopterology, 7(1): 17–36.
Sushko G. 2014. Spatial distribution of epigeic beetles (Insecta, Coleoptera) in the „Yelnia“ peat bog., Baltic Journal of Coleopterology 14(2): 151–161.
Stiprais A. [Стипрайс М. А. Выращивание жужелиц рода Carabus L. Фауна Латвийской ССР.- Тр. ин-та биологии АН ЛатвССР. 1961. Т. 3. С. 147-162.
Storre I., Assmann T., Schmidt G. H. 1996. Altersstruktur sich im Frühjahr reproduzierender Laufkäfer-Arten (Insecta: Coleoptera, Carabidae): populationsbio-logische Untersuchungen mit Hilfe des Corpus luteum. Verhandlungen der Gesellschaft für Ökologie, 26: 587–590.
Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology, 10: 1–369.
Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 pp., 24 colour plates, 217 maps.
Tyler G. 2010. Variability in colour, metallic lustre, and body size of Carabus arvensis Herbst, 1784 (Coleoptera: Carabidae) in relation to habitat properties. Entomologica Fennica, 25: 90-96.
Taglianti A. 2013. Fauna Europaea: Carabidae. In Audisio P. 2013 Fauna Europaea: Coleoptera. Fauna Europaea version 2017.06, https://fauna-eu.org
Wind P., Pihl S. 2004. The Danish Red List. The National Environmental Research Institute, Aarhus University, Aarhus, Denmark.
Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007. Species composition and distribution of ground beetles (Coloeoptera: Carabidae) in the forests of the Kamanos State Strict Reserve (Lithuania). Baltic Journal of Coleopterology, 7 (1): 73–82.