Carabus granulatus - Gumburiuotasis puošniažygis
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
Gumburiuotasis puošniažygis - (Carabus (Carabus) granulatus Linnaeus, 1758)MORFOLOGIJA:
Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 16-23 mm ilgio, juodas; viršutinė (nugarinė) dalis vario spalvos, kartais su žalsvu atspalviu, metališkai žvilganti. Antsparniai su išilginėmis briaunelėmis ir pailgų gumburėlių eilutėmis tarp jų; išorinis kraštas silpnai išgaubtas, o patelių - ties viršūne su ryškiu įlinkimu. Priešnugarėlės diske duobutės seklios ir žymiai retesnės nei pakraščiuose, tarpai tarp jų žymiai didesni už pačias duobutes. Kakta be raukšlelių, su smulkiomis duobutėmis. Visi antenų nareliai juodi (Hůrka 1996, Ardnt ir Trautner 2004). Kojos dažniausiai juodos, nors pasitaiko individų ir su rausvomis ar gelsvomis šlaunimis, beje jų spalva gali varijuoti (Mletzko 1970). Šie „rausvakojai“ įvairių autorių buvo aprašyti kaip skirtingos rūšys (rufofemorata Letzner, 1847; confluens Fisher von Waldhei, 1828; rubripes Gehin 1879; fulvipes Gehin 1885; haematomerus Kraatz, 1878), tačiau vėliau visos buvo priskirtos C. granulatus rūšies spalvinėms formoms (aberacijoms). Lietuvoje aptinkamos dar dvi į gumburiuotąjį puošniažygį panašios rūšys, tai - raudonšlaunis puošniažygis (C. cancellatus) ir palinis puošniažygis (C. menetriesi). Nuo pirmosios gumburiuotasis puošniažygis skiriasi cilindrišku trečiuoju antenų nareliu ir tankiai šeriuota ketvirtojo narelio viršūne (C. cancellatus – pirmasis narelis rausvas, trečiasis narelis kiek suplotas, o ketvirtojo viršūnė vos su keliais šereliais). Skirtingai nei C. menetriesi, gumburiuotojo puošniažygio antsparniuose pirmoji antsparnių briaunelė yra ryški bent iki jų vidurio, priešingai C. menetriesi, ji sunyksta ties trečiu gumburėliu nuo pagrindo. Be to C. menetriesi antsparnių gumburėliai platesni, kiaušiniški, tarpai tarp jų lygesni, stipriau blizgantys.
Gumburiuotojo puošniažygio lervos labai panašios į miškinio, tačiau turi geriau išreikštą dantelį cerkuose, o pilvelio tergitų galiniai kampai stipriai išsišovę atgal, su standžiu šereliu (Luff 1993).
BIOTOPAS:
Gumburiuotasis puošniažygis labai neišrankus buveinėms, gyvena tiek miškuose (vengia sausų pušynų), tiek atvirose buveinėse. Mėgsta drėgnas ar net šlapias, su humusinga dirva buveines. Gan dažnas dirbamuose laukuose, vidutinio drėgnumo ar šlapiose pievose, vandens telkinių krantuose, žemapelkėse [Thiele 1977, Lindroth 1992].
BIOLOGIJA:
Aktyviausi naktimis, dienos metu juda mažai, dažnai slepiasi samanose, po gulinčiais rąstgaliais, žievės gabalais, grumstais, akmenimis, trūnijančiuose kelmuose ir pan. Žiemoja suaugėliai, gan dažnai juos galima aptikti trūnijančiuose kelmuose, po atšokusia medžių žieve. Aktyviausi gegužės – birželio mėnesiais. Patelės kiaušinius pradeda dėti gegužės mėn. Naujos kartos suaugėliai išsivysto rugsėjo mėnesį. Nustatyta, kad šios rūšies žygiai gerai pakelia šaltį [Kivimägi ir kt. 2008, Ploomi ir kt. 2012].
Pagrindinę dalį mitybos racione sudaro moliuskai, tačiau taip pat ėda ir sliekus bei kitų vabzdžių lervas [Thiele 1977, Lindroth 1992, Lukasiewicz 1996].
PAPLITIMAS:
Transpalearktinė rūšis, paplitusi Eurazijoje, nuo Britų salų, Pirėnų pusiasalio iki Sachalino, Kurilų salų, Japonijos, introdukuota Šiaurės Amerikoje. Pietuose arealas siekia šiaurinę Ispaniją, centrinę Italiją, Graikiją, šiaurėje – iki 65º lygiagretės [Lindroth 1992, Krizhanovsky ir kt. 1995, Bousquet ir kt. 2003; Bousquet 2012]. Aprašyti 7 porūšiai. Lietuvoje ir likusioje šiaurinėje Europos dalyje, išskyrus šiaurės rytinę dalį, aptinkamas nominatyvusis porūšis (Lindroth 1992, Bousquet ir kt. 2003).
Lietuvoje - tai viena iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių rūšių [Pileckis ir Monsevičius 1995; Žiogas ir Vaičikauskas 2007; Tamutis ir kt. 2004, 2007].
ŠALTINIAI:
Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage 28–60.
Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.
Bousquet Y. 2012. Catalogue of Geadephaga (Coleoptera, Adephaga) of America and north Mexico. ZooKeys, 245: 1–1722.
Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.
Mletzko G. 1970. Über die Femur-Färbung bei Carabus granulatus L. (Col., Carabidae). Hercynia - Ökologie und Umwelt in Mitteleuropa 7(1–3): 87–91.
Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.
Luff M. L. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.
Lukasiewicz J. 1996. Predation by the beetle Carabus granulatus L. (Coleoptera, Carabidae) on soil macrofauna in grassland on drained peats. Pedobiologia 40: 364–376.
Kivimägi I., Ploomi A., Luik A., Jõgar K., Sibul I., Kuusik A. 2008. Cold-hardening of the ground beetle Carabus granulatus L. (Coleoptera, Carabidae). Žemdirbyste-Agriculture 95(3): 428–432.
Kryzhanovsky O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta,Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.
Pileckis S., Monsevičius Vidm. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai 1. Mokslas, Vilnius, 304 pp.
Ploomi A., Kivimägi I., Kruus E., Sibul I., Jõgar K., Hiiesaar K., Metspalu L. 2012. Seasonal cold adaptation dynamics of some carabid beetles: Carabus granulatus, Pterostichus oblongopunctatus and Platynus assimilis. Forestry studies | Metsanduslikud Uurimused 57: 90–96.
Tamutis V., Monsevičius Vidm., Pekarskas J. 2004. Ground and rove beetles (Coleoptera; Carabidae, Staphylinidae) in ecological and conventional winter wheat fields. Baltic Journal of Coleopterology 4 (1): 31–40.
Tamutis V., Žiogas A., Šaluchaitė A., Kazlauskaitė S., Amšiejus A. 2004. Epigeic beetle (Coleoptera) communities in summer barley agrocenoses. Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 83–98.
Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology 10: 1–369.
Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007. Species composition and distribution of ground beetles (Coloeoptera: Carabidae) in the forests of the Kamanos State Strict Reserve (Lithuania). Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 73–82.