Įsisiautėjusio koronaviruso pandemija privertė mus pasijusti nesaugiais. Kad ir kaip būtume pripratę prie miestų infrastruktūros teikiamų patogumų ir neriboto vartojimo galimybių, ėmėme dairytis gamtos prieglobstyje besiglaudžiančių sodybų. Persikėlę atokiau nuo miesto gaudesio, į šalį padėję mobiliuosius įrenginius ir nesiklausydami iš viešosios medijos sklindančio negatyvo, išgirdome kažką nauja, o gal kažką seniai begirdėto, mielo, saugaus: raminantį medžių ošimą, spalvingus paukščių pasičiulbėjimus ar kažkur kaimynystėje žaismingai giedantį gaidį, sulojantį šunį... 

     O naktimis tokia spengianti tyla... Be mašinų „lopšinės“ ilgai negalime užmigti... Ir štai išgirstame kažkur sienoje ar namo kampe krebždesį, lyg kas su nagu braukytų nelygiu sienojo paviršiumi. Kas tai? Gal namuose gyvena paslaptingasis naminukas? Gali būti, kodėl gi ne, tačiau tikriausiai ten krebžda mažieji jūsų įnamiai, medines namo konstrukcijas ar medinius baldus graužiantys vabzdžiai.

     Ar namuose gyvena medines konstrukcijas graužiantys vabzdžiai, įsitikinti nesunku. Tereikia šviesoje kruopščiai apžiūrėti medinius daiktus, medines statinio dalis ir, ko gera, aptiksite įvairaus dydžio skylučių, o gal net iš tų skylučių byrančių medienos trupinėlių. Pastarieji byloja, kad tariamieji naminukai tikrai gyvena.

     Nors gamtoje su medžiais ir kitais sumedėjusiais augalais yra susijusi didžioji vabzdžių dalis, į žmogaus būstus „persikraustyti“ ir maitintis mediena gali vos keletas vabalų rūšių. Priežastis paprasta – medienoje esančias maisto medžiagas gali pasisavinti tik tie, kurie savo virškinamajame trakte turi specialių mikroorganizmų, išskiriančių ligniną ir celiuliozę, pagrindinius medienos komponentus, skaidančius fermentus.