Jump to Navigation

Lietuvos dėlės

Lietuvos dėlės

    Dėlės – žieduotojų kirmėlių (Annelida) tipui priklausanti bestuburių klasė. Šios kirmėlės formuoja gėlavandenes bendrijas su moliuskais, mažašerėmis žieduotosiomis kirmėlėmis (Oligochaeta) ir vabzdžių lervomis. Dauguma rūšių yra ektoparazitės (siurbia minkštuosius gyvūnų kūno audinius, maitinasi krauju), o maždaug trečdalis rūšių minta bestuburiais (smulkios kirmėlės, vandens gyvūnų lervos, moliuskai).

     Dėl savo minkšto ir raumeningo kūno ir gana sėslaus gyvenimo, dėlės yra vertingas maisto šaltinis žuvims (Ceylan ir kt., 2017). Dėlės sąveikauja su įvairiais organizmais, tada veikia kaip patogeninių organizmų, tokių kaip žiuželinių pirmuonių Trypanosoma, Cryptobia ar Haemogregarina, platintojos (Corrêa ir kt., 2016; Rossow ir kt., 2013; Woo 2003) arba kaip tarpinis ar galutinis parazitinių kirminų šeimininkas (Nehili et al. 1994; Karvonen et al. 2017 ).

     Iki šiol dėlių įvairovė Lietuvoje nebuvo išsamiai tirta. Iki šiol Lietuvoje aptikta 21 dėlių rūšis, priklausanti 10 genčių ir 5 šeimoms (Haemopidae, Hirudinidae, Glossiphoniidae, Erpodellidae ir Piscicolidae). Kadangi mūsų krašte daug upių ir pelkių, tikimasi, kad jose galėtų gyventi ir didesnė dėlių įvairovė.

     Šiame straipsniukyje bandysime apžvelgti keletą jų rūšių.

 

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2022/04/8 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

eBMS (The European Butterfly Monitoring Scheme) programa

eBMS (The European Butterfly Monitoring Scheme) programa

     eBMS (The European Butterfly Monitoring Scheme) programa buvo sukurta 2016 metais įgyvendinant ABLE projektą, kurio tikslas buvo suvienyti aktyvias Europos dieninių drugių stebėjimo programas. Kasmet tinklas plečiasi ir vis daugiau šalių partnerių aktyviai įsitraukia į eBMS veiklas. 2019 metais buvo išleistas svarbus dokumentas atskleidžiantis dieninių drugių propuliacijų būklę visoje Europoje remiantis BMS partnerių surinktais duomenimis (Tekstas anglų kalba).

 

     Prie šio projekto galite prisidėti ir jūs! BMS Lietuvoje ieško savanorių, kurie galėtų skirti laiko dieninių drugių stebėjimams, tiek atliekant transektinius skaičiavimus, tiek renkant atsitiktinius duomenis 15 minučių stebėjimų metu.

     15 minučių stebėjimai nereikalauja daug įsipareigojimo, juos galima atlikti bet kur Europoje, turint Butterfly-Count programėlę savo telefone. Šie stebėjimai suteikia informacijos apie rūšių paplitimą, padeda nustatyti naujas jų radavietes. Deja, 15 minučių stebėjimai neatskleidžia ilgalaikių tendencijų, tikrosios populiacijų būklės.

Autorius : Eglė Vičiuvienė || Publikavimo data: 2022/03/24 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Boružėlei tiek metelių...

Boružėlei tiek metelių...

     Tai kiek gi tai boružėlei metelių? Ar galėtume rasti teisingą atsakymą populiarios dainos žodžiuose? Dažnas susimasto, gal iš tiesų boružių taškeliai – tarsi medžių rievės, rodančios jų pragyventų metų skaičių? Na, kaip ten bebūtų, tačiau kiekvienas tą mažą puošnų vabalėlį pažįstame ir ne tik „boružėle septyntaške“ vadiname. Dar vaikystėje daineles apie ją dainuodami ir „maryte“, ir „katryte“, ir „dievo karvyte“ vadindavome. Tačiau ar pasidomėjome, ką jos veikia, kodėl ryškų rūbelį dėvi ir vis kaskart skirtingą taškelių skaičių nešioja?

     Pasaulyje jų aptikta daugiau nei penki tūkstančiai rūšių. Lietuvoje aptiktos 55 rūšys. Visoms joms būdingas išgaubtas kūno viršus ir plokščia apačia; trumpos kojytės ir link viršūnės tolygiai storėjantys ūselių nareliai, bei kirvio formos paskutinieji čiuopiklių nareliai. Kūno viršus paprastai būna ryškiai raudonos, oranžinės ar įvairaus intensyvumo geltonos spalvos išmargintas juodais ar balsvais taškeliais. Tačiau yra ir kitokiomis spalvomis besipuikuojančių: juodame fone tarsi spanguolytės žybsi raudonos dėmelės ar driekiasi šviesios juostelės. Kartais jis būna vientisai juodas arba raudonas. Tokios štai tos boružėlės yra puošeivos.

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2022/03/3 || Komentarų kiekis: 1 || Skaityti daugiau || ||

Paslaptingi krebždesiai namuose – gal apsigyveno naminukai?

Paslaptingi krebždesiai namuose – gal apsigyveno naminukai?

   Įsisiautėjusio koronaviruso pandemija privertė mus pasijusti nesaugiais. Kad ir kaip būtume pripratę prie miestų infrastruktūros teikiamų patogumų ir neriboto vartojimo galimybių, ėmėme dairytis gamtos prieglobstyje besiglaudžiančių sodybų. Persikėlę atokiau nuo miesto gaudesio, į šalį padėję mobiliuosius įrenginius ir nesiklausydami iš viešosios medijos sklindančio negatyvo, išgirdome kažką nauja, o gal kažką seniai begirdėto, mielo, saugaus: raminantį medžių ošimą, spalvingus paukščių pasičiulbėjimus ar kažkur kaimynystėje žaismingai giedantį gaidį, sulojantį šunį... 

     O naktimis tokia spengianti tyla... Be mašinų „lopšinės“ ilgai negalime užmigti... Ir štai išgirstame kažkur sienoje ar namo kampe krebždesį, lyg kas su nagu braukytų nelygiu sienojo paviršiumi. Kas tai? Gal namuose gyvena paslaptingasis naminukas? Gali būti, kodėl gi ne, tačiau tikriausiai ten krebžda mažieji jūsų įnamiai, medines namo konstrukcijas ar medinius baldus graužiantys vabzdžiai.

     Ar namuose gyvena medines konstrukcijas graužiantys vabzdžiai, įsitikinti nesunku. Tereikia šviesoje kruopščiai apžiūrėti medinius daiktus, medines statinio dalis ir, ko gera, aptiksite įvairaus dydžio skylučių, o gal net iš tų skylučių byrančių medienos trupinėlių. Pastarieji byloja, kad tariamieji naminukai tikrai gyvena.

     Nors gamtoje su medžiais ir kitais sumedėjusiais augalais yra susijusi didžioji vabzdžių dalis, į žmogaus būstus „persikraustyti“ ir maitintis mediena gali vos keletas vabalų rūšių. Priežastis paprasta – medienoje esančias maisto medžiagas gali pasisavinti tik tie, kurie savo virškinamajame trakte turi specialių mikroorganizmų, išskiriančių ligniną ir celiuliozę, pagrindinius medienos komponentus, skaidančius fermentus.

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2022/01/12 || Komentarų kiekis: 2 || Skaityti daugiau || ||

Lapus „karpo“ straubliukai pjovėjai

Lapus „karpo“ straubliukai pjovėjai

   

Artėja pavasaris, tuoj vaiskia žaluma ir žiedų margumynais pasipuoš ne tik pievos ir miškai. Džiaugsmingo gyvybės alsavimo prisipildys ir mūsų miestai. Žaliomis skaromis apsigaubs parko medžiai, vis šiltėjančios saulutės spindulių glostomi šypsenomis nušvis mūsų veidai, o gyvatvorės tarsi gyvos – ims cypsėti, čirškėti, ulbėti...

     Kas galėtų skleisti tuos keistus garsus? Stabtelėję apsižvalgyti netyčia akimis užkliūsime už gležnučių, vos išsiskleidusių ligustrų lapelių. Nustebsime pamatę kad gražiai jie „iškarpyti“, tačiau, kad ir kiek dairytumėmės „karpytojų“, viskas bus veltui. O gal tai mūsų čirkšliukų žvirbliukų ar zylučių pavasariniai papokštavimai? Gal kažkokių nematomų lapų dizainerių varžybos? Arba kokia nors liga?..

     Iš tiesų tai ne paukštelių išdaigos ir ne liga. Lapus įsigudrinusi „karpyti“ grupelė įdomių vabaliukų. Dėl savotiškos, į straublelį ištysusios galvos jie  priskiriami vienai gausiausių rūšimis straubliukų (Curculionidae) šeimai, o dėl ypatingo mitybos būdo – pjovėjų (Otiorhynchus) genčiai. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pastebėta naujų šios genties kenkėjų rūšių.

    

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2021/03/26 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2021 metų vabzdys - Buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis)

2021 metų vabzdys - Buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis)

    

Buksmedinis ugniukas Cydalima perspectalis (Walker, 1859) yra žinomas iš drėgnų subtropinių Rytų Azijos regionų, Indijos, Kinijos, Japonijos, Korėjos ir Tolimųjų Rytų Rusijos. Į Europą pateko, kaip manoma, atvežant dekoratyvinius augalus. Šiuo metu Buksmedinis ugniukas paplitęs beveik visoje Europoje. Sąrašą kasmet papildo vis naujos valstybės ir naujos radvietės. Pirmą kartą Lietuvos teritorijoje Buksmedinis ugniukas buvo aptiktas 2018 metais, Vilniaus rajone. Taigi nuo 2018 metų Buksmedinio ugniuko arealas Lietuvoje sparčiai plinta.

     Suaugusiųjų ugniukų sparnų ilgis siekia 30–45 mm. Galva ruda, kūnas dažniausiai baltas. Priekiniai sparnai balti su aplink esančiu storu, tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėme. Užpakaliniai sparnai balti, o išoriniame pakraštyje ta pati ruda juosta, kaip ir priekiniuose sparnuose. Rečiau pasitaikančioje spalvų variacijoje suaugėliai yra visiškai rudi, tačiau vis dėlto turi baltą priekinę sparno dėmę. Šviesiai žalioms lervoms būdingi juodi dryžiai su baltais taškeliais ir plaukeliais, bei blizgi juoda galva.

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2021/02/11 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2020 metų vabzdys – smailiaragis mėšlavablis (Copris lunaris)

2020 metų vabzdys – smailiaragis mėšlavablis (Copris lunaris)

    

Smailiaragis mėšlavabalis, kaip nykstanti Lietuvoje vabalų rūšis, įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, įsigaliojusį nuo 2019 sausio 1 dienos. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių tai, kad šį vabalą Lietuvos entomologų draugija išrinko 2020 metų vabzdžiu.

   Gyvena šviežiame ar truputį apdžiūvusiame galvijų ir arklių mėšle. Po mėšlu vabalai išrausia ertmes į kurias prineša mėšlo, kuris reikalingas kaip maistas lervoms. Lervos vystosi mėšlo rutuliukuose, kuriuos, dėdama kiaušinius, suformuoja patelė. Kiekviename rutulyje būna po vieną kiaušinį. Suaugėliai išsirita vasaros pabaigoje ir lieka žiemoti toje pačioje kameroje, kur išsirito. Suaugę vabalai pasirodo gegužės mėnesį. Dažniausia randami ganyklose, pievose, kur ganomi gyvuliai. Vabalai aktyvūs ir tamsiu paros metu, skrenda į šviesą.

   Laukiami rezultatai. Lietuvos Entomologų draugija tikisi, kad „2020 metų vabzdžio akcija“, padės surinkti daugiau informacijos apie šią saugomą Lietuvos vabalų rūšį, jos paplitimą Lietuvoje. Metų pabaigoje bus apibendrinta visi gauta informacija apie smailiaragį mėšlavabalį ir parengta publikacija Lietuvos entomologų draugijos leidiniui.

Autorius : Romas Ferenca || Publikavimo data: 2020/05/17 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Kraujažolinio grublio pokštai – atsitiktinumas ar klimato kaitos pasekmė?

Kraujažolinio grublio pokštai – atsitiktinumas ar klimato kaitos pasekmė?

     Pastaraisiais metais vis dažniau pavasarines daržoves atakuojantys juodi, kuproti „kirminai“ verčia nerimauti daržininkus, ypač tuos, kurie daržoves augina mažuose sklypuose ir nenaudoja insekticidų. Tai kraujažolinio grublio (Galeruca tanaceti) lervos.

     Kraujažolinis grublys yra viena iš labiausiai išplitusių polifaginių lapgraužių rūšių. Tačiau tarp svarbių kenkėjų anksčiau jis nebuvo minimas, nes gyveno pievose ar kituose žolynuose ir pasėliams nekenkė.

     Apie kraujažolinio grublio kenksmingumą duomenų nedaug. Nors kai kurie autoriai jau XX a. pradžioje buvo užsiminę apie šių vabalų galimą kenkimą salotoms, kopūstinėms daržovėms ar pupelėms, tačiau apie jų daromus apčiuopiamus derliaus nuostolius nebuvo kalbama.

     Pastarąjį dešimtmetį publikuoti užsienio šalių mokslininkų pranešimai kelia nuostabą. Štai Kretos saloje 2005 m. šių vabalų lervos sunaikino 70 proc. vaistinių raudonėlių derliaus, o Anglijoje naujai išsiritę suaugėliai 2011-ųjų birželį gerokai apgraužė bulvių lapus. Dvejus pastaruosius metus iš eilės kai kuriuose ūkiuose Kauno rajone šių vabalų lervos visiškai sunaikino ekologiškai auginamų kopūstinių daržovių, česnakų bei svogūnų daigus, o rugsėjo mėnesiais apgraužė ropių ir ridikų lapus. Toks didėjantis kraujažolinio grublio apetitas daržininkus nustebino, o mokslininkus sudomino.

 

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2020/05/7 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

COVID-19 viruso žemėlapis

COVID-19 viruso žemėlapis

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2020/03/16 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Triragis mėšlavabalis Lietuvos pajūryje – maloni egzotika ar dar vienas klimato kaitos pranašas

Triragis mėšlavabalis Lietuvos pajūryje – maloni egzotika ar dar vienas klimato kaitos pranašas

 

Neįprastai švelni šių metų žiema nepaliauja stebinti staigmenomis. Jau gal spėjome apsiprasti su sausyje pražydusiomis snieguolėmis, tačiau kad pamatysime įspūdingos išvaizdos vabalus ropinėjančius Lietuvos pajūryje būtų buvę  naivu net susapnuoti. Todėl gamtininko Pauliaus Rupšo pastebėti egzotiškieji triragiai mėšlavabaliai (Typhaeus typhoeus L.), tingiai ropojantys Kuršių Nerijos paplūdimio smėliu, buvo tikra sensacija Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologams. Nedelsiant buvo surengta ekspediciją šiai sensacijai patvirtinti. Vis tik tai nauja rūšis Lietuvos faunai, ir  labiausiai į šiaurę nutolusi jos aptikimo vieta rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Rūšis buvo žinoma pietinėje ir vidurio Europoje, o šiauriausios populiacijos - pietinėje Švedijoje, šiaurinėje Lenkijoje bei Kaliningrado srityje. Visame areale paplitusi lokaliai, daugelyje šalių yra laikoma nykstančia rūšimi ir yra oficialiai saugoma.

 

www.zoomuziejus.lt

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2020/02/28 || Komentarų kiekis: 2 || Skaityti daugiau || ||

Aptiktos naujos Lietuvos faunai saproksilinių vabalų rūšys

Aptiktos naujos Lietuvos faunai saproksilinių vabalų rūšys

    

     Tęsdami saproksilinių vabalų tyrimus Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus, Vabzdžių skyriaus  darbuotojai aptiko ir identifikavo dvi naujas saproksilinių vabalų rūšis: šilinį dulkiagraužį (Prionychus melanarius) ir ąžuolinį karnadirį (Grammoptera abdominalis). Šilinis dulkiagraužis - juodvabalių (Tenebrionidae) šeimos atstovas. Tai sengirių rūšis, jų lervos vystosi senuose, drevėtuose lapuočių ir spygliuočių medžiuose. Tyrimų metu šios rūšies vabalų buvo aptikta stambesniuose spygliuočių miškų masyvuose Druskininkų, Kauno, Molėtų, Tauragės ir Varėnos rajonuose.  Ankstesniais duomenimis ši rūšis buvo siejama su lapuotynais, tačiau pastarųjų tyrimų metu buvo stebimas akivaizdus šios rūšies prieraišumas pušynams.

     Kita rūšis, ąžuolinis karnadiris, yra ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas. Tai labai paslaptinga lapuotynų rūšis, nes suaugėliai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia aukštai medžių lajose. Ko gero dėl šios priežasties visame išplitimo areale jie yra aptinkama labai retai, o žinios apie šių vabalų gyvenimo ciklą vis dar yra labai menkos. Yra žinoma, kad jų lervos vystosi nestorose, iki 5 cm diametro, negyvose, medieną ardančių grybų apniktose, ąžuolų, kaštonų ar lazdynų šakose. Vienas šios rūšies individas buvo atsitiktinai aptiktas netoli Kauno esančiame Kleboniškio miške. Įdomu pastebėti, kad šis radinys yra labiausiai į šiaurę nutolęs rūšies aptikimo atvejis.

 

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2019/12/13 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Ar reikia saugoti ausis nuo auslindų?

Ar reikia saugoti ausis nuo auslindų?

Pristatome Vytauto Tamučio dar vieną straipsnį "Rasos" žurnale, tik šį kartą apie auslindas. 

 

   Auslindos, kartais vadinamos žnyplėmis, nepavojingos nei žmogui, nei sodui ar daržui, o gali būti netgi naudingos.

Baimintis neverta

     Daugelis išgirdę šį vabzdžių pavadinimą ne juokais suklūsta. Nejučiomis prisimenamos scenos, kuriose keisti, gal net iš kosmoso atklydę padarai bando patekti į žmogaus smegenis pro ausis. Iš tiesų nėra mūsų vaizduotės labiau „išgražintų“ ir paslaptingais mitais ar pramanais apipintų vabzdžių, kaip auslindos.

     Buvo pasakojama, kad šie padarai miegančiam žmogui įlenda į ausį, pragraužia ausies būgnelį ir tiesiai į smegenis padeda kiaušinėlius. Dėl to žmogus mirštąs, o iš numirėlio ausų išlenda iš kiaušinėlių išsiritę tų padarų palikuonys. Nežinia kokiu tikslu buvo sukurta ši istorija, tačiau ja tikinčiųjų atsiranda ir šiandien. Ko gero, šis mitas ir paskatino pirmuosius lietuvių entomologus šiuos gyvius pavadinti auslindomis, juolab kad ir kitomis kalbomis jų pavadinimai siejami su ausimis (angl. earwig, vok. Ohrwurm, rus. уховертка). Tik, skirtingai nei lietuviškame pavadinime, juose nurodomas šių gyvių pomėgis ne lįsti į ausis, bet jas judinti, kraipyti ar tiesiog turėti ausis.

     Dėl šių vabzdžių ausų yra įvairių nuomonių: vieni jas sieja su ilgomis, pilvelio gale išaugusiomis žnypliškomis ataugomis, gal kiek primenančiomis kiškio ausis, kiti – su jų vėduokliškai išsiskleidžiančiais antros poros sparnais, primenančiais žmogaus ausies kontūrą. Beje, švedų entomologas Charles’as de Geer’as, 1773 m. suteikęs šiems keistiems sutvėrimams mokslinį pavadinimą Dermaptera, jo nesiejo su ausimis. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „odiniai sparnai“.

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2019/10/17 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus mokslininkų dėmesio centre - saproksiliniai vabalai

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus mokslininkų dėmesio centre - saproksiliniai vabalai

     Saproksiliniai (su negyva, pūvančia mediena susiję) vabalai yra nepaprastai svarbūs miško ekosistemose. Dalyvaudami medienos irimo procese jie ne tik didina augalams prieinamų maisto medžiagų kiekį,  dalyvauja ir jų apykaitoje, bet yra puikūs ekosistemose vykstančių bioįvairovės pokyčių indikatoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais fiksuojamas šių vabalų populiacijos mažėjimas puikiai atspindi vis intensyvėjančią žmogaus ūkinę veiklą ir jos neigiamą poveikį miškų ekosistemoms visame pasaulyje. Bioįvairovės išsaugojimo problemos šiuo metu yra aktualios kaip niekad anksčiau. Europoje visa eilė saprokslinių vabalų rūšių yra įtrauktos į oficialiai saugomų gyvūnų sąrašus, dedamos ypatingos pastangos jų apsaugai bei gyvenimo sąlygų gerinimui. Tačiau deja, gana dažnai šios pastangos būna bevaisės, nes trūksta žinių apie tų vabalų gyvenimo ciklą, paplitimą, trofinius ryšius su kitais ekosistemos komponentais. Neatsitiktinai šia linkme aktyviai dirbama daugelyje pasaulio šalių, ne išimtis ir Lietuva. Kartu su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio šalių  universitetų, į šį darbą yra įsitraukę ir Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologai dr. Vytautas Tamutis ir dr. Romas Ferenca.

     Šią studiją autoriai dedikavo Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus 100-ioms įkūrimo metinėms.  Tyrimų eigoje buvo aptiktos dvi naujos Lietuvos faunai niūravabalių Phloiotrya subtilis ir Orchesia fusiformis rūšys; išanalizuoti, aptarti ir iliustruoti šių ir kitų trijų, sunkiai identifikuojamų rūšių, tokių kaip Dircaea australis, Orchesia micans, Zilora obscura morfologijos ypatumai; nustatyta, kad keturios rūšys: Eustrophus  dermestoides, Phloiotrya rufipes, Hypulus bifasciatus ir Phryganophilus ruficollis ankstesnėse publikacijose Lietuvos faunai buvo nurodytos klaidingai arba be tai įrodančių duomenų.  Autorių sudarytame anotuotame rūšių sąraše Lietuvos faunai yra nurodomos 4 niauravabalių ir 19 niūravabalių rūšių, kas sudaro tik 50% visų šioms šeimoms priklausančių, Europoje aptinkamų rūšių išskyrus regioninius endemikus. Šiuo darbu mokslininkai nori atkreipti visuomenės dėmesį į šių saproksilinių vabalų svarbą, žinių apie juos stoką ir apsaugos problemas, taip pat siekia paskatinti tolesnius ir gilesnius jų tyrimus visame Baltijos regione.

 

www.zoomuziejus.lt

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2019/09/23 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2019 metų vabzdys – Geltongalvis tinkluotis (Osmylus fulvicephalus)

2019 metų vabzdys – Geltongalvis tinkluotis (Osmylus fulvicephalus)

 

     Geltongalvis tinkluotis yra gana didelis tinklasparnis, suaugusio vabzdžio sparnų ilgis 20–26 mm. Galva raudona ar rausvai-ruda, o lieknas kūnas juodos spalvos. Antenos ilgos ir plonos, o platūs sparnai beveik visai permatomi, tik su tamsiai rudomis ar juodomis dėmėmis ir ryškiomis išilginėmis ir skersinėmis gyslomis. Patinai ir patelės išoriškai vienodi.

     Suaugėliai daugiausia minta kitais vabzdžiais lašalais, ankstyvėmis, dvisparniais, amarais, bet ėda ir žiedadulkes bei dumblius. Didesnę laiko dalį suaugę geltongalviai tinkluočiai praleidžia besislėpdami augalijoje, dažnai kelių metrų aukštyje ir dienos metu paprastai vengia skraidyti, bet prieblandoje juos galima aptikti medžiojančius virš vandens. Paprasčiausia juos aptikti yra išbaidant iš lapijos, ypač iš šakų, palinkusių virš vandens. Kaip taisyklė, pabaidyti jie gana greitai vėl bando pasislėpti. Kita patogi vieta ieškoti šių tinklasparnių yra po tiltais virš upelių ar po keliais nutiestuose vandens pratekėjimo vamzdžiuose.

    

Autorius : Andrius Petrašiūnas || Publikavimo data: 2019/06/27 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Skydamariai – paslaptingi augalų parazitai (skriaudikai)

Skydamariai – paslaptingi augalų parazitai (skriaudikai)

 

Pristatome Vytauto Tamučio straipsnį "Rasos" žurnale apie skydamarius.  Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta informacija bus naudinga ir mūsų svetainės lankytojams..

   

 

  Tikriausiai nėra didesnio liūdesio žemdirbiui kaip stebėti mirštančius jo augintus ir puoselėtus augalus. Ypač didelė neviltis ir apmaudas apima tada, kai augalai silpsta ir nyksta, o to priežasties taip ir nesurandam. Be abejonės priežasčių būna pačių įvairiausių ir viena iš jų gali būti itin užsimaskavę kenkėjai – skydamariai.

     Skydamariai yra ypatingi vabzdžiai. Mes įpratę matyti vabzdžius skraidančius, bėgiojančius, ropojančius, tačiau skydamariai yra visai kitokie. Dažnai jie nejuda arba juda labai lėtai, o savo gležną, be ryškių segmentacijos požymių ir gerai matomų galūnių kūną pridengia maskuojančiu skydeliu ar vaškiniu sekretu. Tačiau visi jie turi puikiai išvystytą duriamąjį burnos organą, pritaikytą siurbti augalų ar grybų syvus. Vabzdžių sistematikoje jie sudaro skydamarūnų (Coccoidea) antšeimį ir yra priskiriami vienam gausiausių rūšių skaičiumi, straubliuočių (Hemiptera) būriui. Giminingais jie yra laikomi su mums gerai pažįstamais amarais, blakėmis, baltasparniais, cikadomis. Vieni skydamariai išskiria sekretą, kuris sustingęs ore suformuoja skydelį, kiti išskiria vaškines išskyras, kurios neretai taip gausiai padengia skydamario kūną, kad jų kūneliai atrodo lyg  maži vatos gumulėliai. Pagal tų išskyrų konsistenciją ir susidarančio skydelio tvirtumą skydamariai grupuojami į visą eilę šeimų, iš kurių ūkiniu požiūriu yra reikšmingiausios šios: tvirtaskydinių arba tikrųjų skydamarių (Diaspididae) turinčių tvirtą skydelį, minkštaskydinių arba netikrųjų skydamarių (Coccidae) turinčių minkštą skydelį arba jo neturinčių ir miltskydamarinių arba miltuotųjų skydamarių (Pseudococcidae),  kurių kūnas padengtas puriomis vaškinėmis apnašomis.

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2019/02/9 || Komentarų kiekis: 2 || Skaityti daugiau || ||

V. Tamučio straipsnis "Blakės kareivėliai – sodo puošmena ar pavojus?"

V. Tamučio straipsnis "Blakės kareivėliai – sodo puošmena ar pavojus?"

Blakės kareivėliai – sodo puošmena ar pavojus?

 

 

     Pristatome Vytauto Tamučio straipsnį "Rasos" žurnale apie blakes kareivėlius. Tą straipsnį iliustravo mūsų bendruomenės narių V. Brazausko, A. Eismanto ir R. Ferencos nuotraukomis. Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta informacija bus naudinga ir mūsų svetainės lankytojams..

 

     Gyvename labai dinamiškame, paslapčių ir netikėtumų pilname pasaulyje. Besisukdami technologinių naujovių svaiginančiame sūkuryje retai beturime laiko pasigrožėti gamtos žavesiu, pastebėti jos paslaptingą subtilumą, pasidžiaugti harmoninga ramybe. Gaila, tačiau vis dažniau joje jaučiamės svetimi, dirsčiojame su baime, dažniau linkę bjaurėtis nei pamatyti, atrasti, suprasti...

     Oi, kiek sukelia nuostabos, nerimo ar net pasipiktinimo šimtai juodai ir raudonai išmargintų kūnelių, aptūpusių jūsų sodybos medžių kamienus, tvoras ar net namų pamatus... Be abejonės, tai nuostabu, tačiau nerimauti ir bjaurėtis nereikėtų. Jūsų artimais kaimynais panoro būti mūsų faunos munduruotieji puošeivos – blakės kareivėliai.

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2018/12/22 || Komentarų kiekis: 5 || Skaityti daugiau || ||

2018 metų vabzdys – Juodmargis satyras (Melanargia galathea)

2018 metų vabzdys – Juodmargis satyras (Melanargia galathea)

 
 
 
 
 

     Šeima - pleštekės (Nymphalidae), pošeimis - satyrai (Satyrinae).

 
     Išskleistų sparnų atstumas 45-50 mm. Patelės truputi stambesnės už patinus. Sparnų raštas juodai baltas. Užpakalinių sparnų apatinėje pusėje yra eilė apvalių (akinių) dėmelių. Vizualiai labai panašūs į baltukų (Pieridae) šeimos drugius.
 

     Drugiai skraido nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Aktyvesni saulėtomis karštomis dienomis. Aptinkami sausose pievose, apleistuose karjeruose, upių slėniuose, laukuose, šalia geležinkelio sankasų, miškingose vietovėse palei miško kelius, kirtavietėse. Drugiai aktyviai lanko bajorių, usnių, buožainių bei kitų augalų žiedus ir maitinasi jų nektaru.

 
   

Autorius : Vitalijus Bačianskas || Publikavimo data: 2018/06/13 || Komentarų kiekis: 2 || Skaityti daugiau || ||

Rekomenduotini naudoti Lietuvoje aptiktų ir prognozuojamų ūsuotinių šeimos vabalų (Insecta: Coleoptera: Cerambycidae) lietuviškų pavadinimų sąrašas

Rekomenduotini naudoti Lietuvoje aptiktų ir prognozuojamų ūsuotinių šeimos vabalų (Insecta: Coleoptera: Cerambycidae) lietuviškų pavadinimų sąrašas

Mūsų svetainėje yra patalpintas lietuvių kalbos komisijoje patvirtintas Lietuvos ūsuotinių (ūsuočių) lietuviškų pavadinimų vardynas. Jį sudarė ir terminus sukūrė mokslų daktaras, Macrogamta.lt narys Vytautas Tamutis. Esame jam dėkingi už lietuvių kalbos puoselėjimą ir turtinimą entomologijos srityje. Šį sąrašą galima pamatyti čia ŪSUOČIŲ LIETUVIŠKAS VARDYNAS

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2018/03/14 || Komentarų kiekis: 7 || Skaityti daugiau || ||

Mokslininkų dovana Lietuvai valstybės atkūrimo 100-ųjų metų jubiliejaus proga – nauja vabalų rūšis iš Baltijos gintaro

Mokslininkų dovana Lietuvai valstybės atkūrimo 100-ųjų metų jubiliejaus proga – nauja vabalų rūšis iš Baltijos gintaro

   

 

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ir kaimyninių Rusijos bei Latvijos šalių mokslininkai pateikė malonią staigmeną Lietuvai, valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių jubiliejaus proga dedikavę naują mokslui aprašytą afodijaus (Scarabaeidae, Aphodiinae) rūšį ir pavadinę ją Lietuvos vardu – Airapus lituanicus Tamutis, Alekseev et Bukejs, 2017. Šiai grupei priklausantys vabalai yra itin retai aptinkami Baltijos gintaro inkliuzuose. Iki šiol mokslui buvo žinomos tik dvi afodijų rūšys aptiktos Baltijos gintare. Naujai rūšiai priskirti vabalai aptikti dviejuose gintaro gabalėliuose, o viename iš jų įsiamžinę net 9 šiai rūšiai priklausantys individai. Toks itin retai pasitaikantis radinys leido ne tik labai išsamiai aprašyti kone visus rūšiai būdingus kūno sandaros bruožus, bet ir padaryti kai kurias prielaidas apie jų gyvenimo ypatybes tolimoje, kelias dešimtis milijonų metų siekiančioje praeityje.

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2017/11/27 || Komentarų kiekis: 7 || Skaityti daugiau || ||

2017 metų bestuburis - Tridantė pievinukė (Chondrula tridens)

2017 metų bestuburis - Tridantė pievinukė (Chondrula tridens)

    

     2017-ųjų metų bestuburiu Lietuvos entomologų draugija pasirinko tridantę pievinukę – mažytę, gražią ir labai labai slaptą sraigytę, kuri Lietuvoje pirmą kartą aptikta 1830 metais Vilniaus apylinkėse. Ši rūšis galbūt atkeliavo su traukiniais, nes gali būti randama traukinių pylimų šlaituose... O gal tiesiog yra stepinių pievų gyventoja, ir išliko sausesnėse Lietuvos pievutėse...

     Tai išsiaiškinti galite padėti JŪS, jei domitės unikaliais gamtos reiškiniais Lietuvoje!

     Akcijos tikslas – sutelkti Lietuvos entomologų bei kitų gamtos mėgėjų gretas ir su visų pagalba išsiaiškinti, kur ši sraigė yra išsislapsčiusi Lietuvoje ir, apibendrinus duomenis, išsiaiškinti, ar ši sraigytė yra ,,svečias“ mūsų krašte, ar slapi ,,senbuvė“, surandama tik gerai paieškojus...

Autorius : Grita Skujienė || Publikavimo data: 2017/06/2 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2017 metų vabzdys – Paprastasis smidrinukas (Crioceris asparagi)

2017 metų vabzdys – Paprastasis smidrinukas (Crioceris asparagi)

     Lietuvos Entomologų draugija kviečia visus besidominčius gamta į „Metų vabzdžio“ akciją. Draugija 2017 metų vabzdžiu pasirinko paprastąjį smidrinuką (Crioceris asparagi). 

  Lietuvos Entomologų draugija tikisi, kad „2017 metų vabzdžio akcija“ padės atsakyti į klausimą ar pastarųjų metų paprastojo smidrinuko radimo atvejai yra atsitiktiniai, ar ši rūšis Lietuvoje plinta. Kiekvienas naujas šio vabalo radimo atvejis Lietuvoje yra reikšmingas, nes daugelį metų buvo manoma, kad paprastasis smidrinukas yra Vidurio ir Pietų Europos rūšis ir abejojama jos paplitimu Lietuvoje.

      Kaip ir kiekvienais metais, visi duomenis atsiuntę stebėtojai, bus įvardinti mokslinėje publikacijoje, kuris bus paruošta ir paskelbta metų pabaigoje, apibendrinus akcijos rezultatus.

Autorius : Romas Ferenca || Publikavimo data: 2017/05/10 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2014 metų vabzdys - Tamsioji erebija (Erebia ligea)

2014 metų vabzdys - Tamsioji erebija (Erebia ligea)

   IMGP8876-resize1.jpgLietuvos entomologų draugijos 2014 Metų Vabzdžiu pasirinktas drugių būrio atstovas - tamsioji erebija (Erebia ligea).

   Erebijos – pleštekių (Nymphalidae) šeimos drugiai. Lietuvoje yra aptiktos  dvi erebijų rūšys: Tamsioji erebija (Erebia ligea Linnaeus, 1758) ir šilinė erebija (Erebia aethiops Esper, 1777). Abi rūšys Lietuvoje retos, tačiau tamsioji erebija metų vabzdžiu pasirinkta todėl, kad šilinė erebija Lietuvoje nebeaptinkama jau kelis dešimtmečius. Žinoma, jei akcijos metu būtų aptikta šilinė erebija, tokia informacija būtų itin vertinga.

Autorius : Giedrius Švitra || Publikavimo data: 2014/05/16 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Lapgraužių lietuviškas vardynas

Lapgraužių lietuviškas vardynas

   Mūsų svetainėje patalpinome docento, mokslų daktaro Vytauto Tamučio "Sunorminti ir nauji Lietuvoje aptiktų ir prognuozuojamų lapgraužių šeimos (plačiąja prasme), vabalų būrio (Insecta: Coleoptera: Megalopodidae, Orsodacnidae et Chrysomelidae) vardai". Tai nėra jau lietuvių kalbos komisijos aprobuotas sąvadas, todėl autorius nori išgirsti daugiau kokių lingvistinių pastebėjimų dėl siūlomų terminų. Jei kam atsirastų kokių įdėjų - lai rašo pačiam autoriui emailą adresu dromius©yahoo.com

 

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2014/03/13 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2013 m. vabzdys - Kvapusis auksavabalis

2013 m. vabzdys - Kvapusis auksavabalis

Untitled-2.jpgMorfologija.
   Suaugėlių kūno ilgis 8-12 mm, juodas, dažnai su žalsvu ar rausvu atspalviu ir silpnu metališku žvilgesiu. Kūno viršus apaugęs ilgais gelsvais, tačiau retokais plaukeliais, o kūno apačioje plaukeliai žymiai tankesni, ypač krūtinėje. Tankiais ilgais plaukeliaisapaugę ir I-II poros kojų dubenėliai bei šlaunys. Visas kūnas nusėtas baltų dėmelių, sudarytų iš tankių, prigludusių žvynelių. Pagyvenusių individų kūno tiek plaukeliai, tiek baltų žvynelių dėmelės gali būti nusitrynę.

 

Autorius : Vytautas Tamutis || Publikavimo data: 2013/07/31 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

LIETUVOS ENTOMOLOGU DRAUGIJOS AKCIJA “METŲ VABZDYS 2012”

LIETUVOS ENTOMOLOGU DRAUGIJOS AKCIJA “METŲ VABZDYS 2012”

Laphria gibbosa.jpg   Lietuvos Entomologų draugijos 2012-ųjų Metų Vabzdžiu pasirinktas dvisparnių būrio atstovas – plėšriamusė (lot. Laphria). Šios genties musės yra vienos didžiausių mūsų platumose musių plėšrūnių šeimos (Asilidae) atstovės ir yra aptinkamos visoje Palearktikoje miškų bei miškastepių zonose.

 Lietuvoje šiuo metu yra aptinkamos dvi Laphria genties plėšriamusių rūšys – kuprotoji (lot. Laphria gibbosa (Linnaeus, 1758)) ir kamaniškoji (lot. Laphria flava (Linnaeus, 1761)). Šios musės paprastai stebimos atvirose vietose – miško pievelėse, kirtavietėse, palei kelius, ant tvorų ir pan. Skraido daugiausia karštomis dienos valandomis, nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Suaugusios musės yra nespecializuotos plėšrūnės – skraidydamos medžioja įvairius vabzdžius, stambius vabalus. Lervos taip pat plėšrios, vystosi dažniausiai po spygliuočių žieve bei medienoje, kur maitinasi ūsuočių, straubliukų, blizgiavabalių ar kitų vabalų lervomis.
 
 
 
 

Autorius : Andrius Petrašiūnas || Publikavimo data: 2012/05/16 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Netekome Vidmanto Karaliaus

Netekome Vidmanto Karaliaus

   Šių metų rugsėjo 18 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė vienas mūsų svetainės narys, mokslų daktaras, VU Ekologijos instituto mokslo darbuotojas Vidmantas Karalius. Gaila, kad apie tai sužinojau tik dabar. Nors ir pavėluotai reiškiu gilią užuojautą jo šeimos nariams.
  Vidmantas Karalius, daktaras (1992), biologas entomologas. Nuo 1984 m. tyrė specifinės drugių grupės komunikaciją lytinių feromonų pagalba. Jis išaiškino recepcinio aparato struktūrą, kai kuriuos elgesio bei cheminius feromoninės komunikacijos ypatumus, uoslės ir regos sąveikos vaidmenį komunikacijos procese. Kelioms dešimtims rūšių nustatė lytinių feromonų ir atraktantų cheminę sudėtį, ištyrė jų praktinio panaudojimo galimybes.
  V. Karalius stažavosi Humboldtų, Hamburgo (Vokietija), Kopenhagos (Danija), Lundo (Švedija) universitetuose. Naudodamas laboratorines ir lauko tyrimų metodikas dirbo mokslinėse ekspedicijose Uzbekijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Kalnų Altajuje (Rusija). Skaitė mokslinius pranešimus Vokietijoje, Rusijoje.

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2010/10/13 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Skruzdėlių protą kontroliuoti sugebantys grybai egzistavo jau prieš 48 milijonus metų

Skruzdėlių protą kontroliuoti sugebantys grybai egzistavo jau prieš 48 milijonus metų

  fungus_stroma_ant.jpgGamtininkai, ištyrę 48 milijonų metų senumo medžio lapo fosiliją, nustatė, jog jau tada gamtoje egzistavo šiurpus mechanizmas, kuriuo pasinaudodami parazitai juos nešiojančias skruzdėles paversdavo zombiais ir galiausiai suvartodavo kaip maistinių medžiagų šaltinį.
   Grybelinis parazitas, priverčiantis skruzdėles numirti jiems tinkamoje vietoje, kuri būtų ideali šiam grybui augti ir daugintis, mokslininkams jau žinomas daugiau kaip šimtą metų. Iki šiol detaliausias jų tyrimas buvo atliktas praėjusiais metais - tuometinio Harvardo universiteto mokslininko Deivido Hjūdžeso (David P. Hughes) darbe itin išsamiai aprašytas mechanizmas, kuriuo remiantis grybas manipuliuoja nelaimingų savo aukų elgsena.

 

 

 

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2010/08/20 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

2010 metų vabzdys - Médinė skydblakė Palomena prasina

2010 metų vabzdys - Médinė skydblakė Palomena prasina

Palomena-prasina-1.jpg  Lietuvos entomologų sąjunga Metų vabzdžiu 2010 metais pasirinko Médinę skydblakę - Palomena prasina.

   Pagrindinis šios akcijos tikslas yra ištirti médinės skydblakės Palomena prasina paplitimą Lietuvoje, kokiose buveinėse ir ant kokių augalų ji dažniausiai sutinkama (miške, pamiškėje, pievoje, sode ir t.t.).
   Šios plačiai paplitusios blakės kūnas yra plokščias, skydo formos, 12 – 13,5 mm ilgio. Antenos rusvos, sudarytos iš 5 segmentų. Nugarą dengia didelis trikampis skydas ir kieti antsparniai odiškais galiukais. Pavasarį jos yra ryškiai žalios spalvos, padengtos mažais juodais taškeliais, o prieš žiemojimą blakių spalva patamsėja iki tamsiai bronzinės, rudos...

Autorius : Darius Baužys || Publikavimo data: 2010/04/10 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

Surasta rekordinio amžiaus voro fosilija

Surasta rekordinio amžiaus voro fosilija

Eoplectreurys-gertschi-2.jpgEgipto faraonų mumijos sprogtų iš pavydo, jeigu galėtų. Mokslinkai Kinijoje surado puikiai užsikonservavusį vorą, kurio gyvybės siūlas nutrūko prieš maždaug 165 miljonus metų.
   Iki šiol rasti seniausi vorai datuojami „tik" 120 milijonais metų. Šios rūšies atstovai vadinasi Eoplectreurys gertschi.
   Paleontologas Paulas Seldenas iš Kanzaso Universiteto teigia, kad ši mumija išsilaikiusiu stebėtinai puikiai. Matyti net smulkiausios jo struktūros detalės. Voras buvo rastas Daohugou vietovėje Šiaurinėje Kinijoje. Ten gausu ir kitų fosilijų, tokių kaip salamandros, primityvūs žinduoliai, vabzdžiai, vėžiagyviai. Tikras rojus paleontologams. Juros periode toje vietoje tyvuliavo ežeras, veikė ugnikalniai.

 

 

Autorius : Gintautas Steiblys || Publikavimo data: 2010/02/16 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||

PAPRASTASIS KRYŽIUOTIS (ARANEUS DIADEMATUS) - 2010 METŲ EUROPOS VORAS

PAPRASTASIS KRYŽIUOTIS (ARANEUS DIADEMATUS) - 2010 METŲ EUROPOS VORAS

 Araneus diadematus TS2.jpgEuropos arachnologų draugija kasmet renka kurią nors vieną vorų rūšį Europos metų voru. Ankstesniais metais buvo paskelbtos šios rūšys: Vandeninis sidabriukas - Argyroneta aquatica (2000 m.), Paprastasis vapsvavoris - Argiope bruennichi (2001 m.), Paprastasis guolininkas - Pisaura mirabilis (2002 m.), Ilgakojis virpūnėlis - Pholcus phalangioides (2003 m.), Paprastasis žaliavoris - Micrommata virescens (2004 m.), Sieninis šokliavoris - Salticus scenicus (2005 m.), Geltonasis žiedvoris - Misumena vatia (2006 m.), Pilkasis pasalūnas - Arctosa cinerea (2007 m. ),Plyšinis kampavoris - Tegenaria atrica (2008 m. ), Trikampiatinklios laidūnas - Hyptiotes paradoxus (2009 m.). 2010-ieji paskelbti Paprastojo kryžiuočio metais.


Dydis: patelė 13.0-17.0 mm, patinas - 5.5-11.0 mm.

Morfologiniai ypatumai: Pilvelis šviesiai ar tamsiai rudas su kryžiaus forma išsidėsčiusia balta ir dažnai nusitrynančia dėme. Patelės pilvelis didelis, rutulio formos, galva nedidelė. Patinas daug lieknesnis, kojos ilgesnės už kūną.

 

Autorius : Algirdas Vilkas || Publikavimo data: 2009/12/9 || Komentarų kiekis: 0 || Skaityti daugiau || ||