Jump to Navigation

Paslaptingi krebždesiai namuose – gal apsigyveno naminukai?

   Įsisiautėjusio koronaviruso pandemija privertė mus pasijusti nesaugiais. Kad ir kaip būtume pripratę prie miestų infrastruktūros teikiamų patogumų ir neriboto vartojimo galimybių, ėmėme dairytis gamtos prieglobstyje besiglaudžiančių sodybų. Persikėlę atokiau nuo miesto gaudesio, į šalį padėję mobiliuosius įrenginius ir nesiklausydami iš viešosios medijos sklindančio negatyvo, išgirdome kažką nauja, o gal kažką seniai begirdėto, mielo, saugaus: raminantį medžių ošimą, spalvingus paukščių pasičiulbėjimus ar kažkur kaimynystėje žaismingai giedantį gaidį, sulojantį šunį... 

     O naktimis tokia spengianti tyla... Be mašinų „lopšinės“ ilgai negalime užmigti... Ir štai išgirstame kažkur sienoje ar namo kampe krebždesį, lyg kas su nagu braukytų nelygiu sienojo paviršiumi. Kas tai? Gal namuose gyvena paslaptingasis naminukas? Gali būti, kodėl gi ne, tačiau tikriausiai ten krebžda mažieji jūsų įnamiai, medines namo konstrukcijas ar medinius baldus graužiantys vabzdžiai.

Pastatus ir baldus gadina vabalai

     Ar namuose gyvena medines konstrukcijas graužiantys vabzdžiai, įsitikinti nesunku. Tereikia šviesoje kruopščiai apžiūrėti medinius daiktus, medines statinio dalis ir, ko gera, aptiksite įvairaus dydžio skylučių, o gal net iš tų skylučių byrančių medienos trupinėlių. Pastarieji byloja, kad tariamieji naminukai tikrai gyvena.

     Nors gamtoje su medžiais ir kitais sumedėjusiais augalais yra susijusi didžioji vabzdžių dalis, į žmogaus būstus „persikraustyti“ ir maitintis mediena gali vos keletas vabalų rūšių. Priežastis paprasta – medienoje esančias maisto medžiagas gali pasisavinti tik tie, kurie savo virškinamajame trakte turi specialių mikroorganizmų, išskiriančių ligniną ir celiuliozę, pagrindinius medienos komponentus, skaidančius fermentus.

     Tokių vabalų yra tarp mūsų šalyje gyvenančių ūsuočių (Cerambycidae), skaptukų (Ptiniidae) ir balanvabalių (Lyctidae). Šilto klimato regionuose prie jų prisideda dar ir termitai (Rhinotermitidae). Įsikūrę mediniuose namuose šie šešiakojai gali ne tik trikdyti miegą, bet ir sukelti rimtų bėdų sugadindami statinio konstrukcijas, medinius baldus ar įrankius.

     Ko gera, labiausiai matomas ir stambiausias medinių pastatų gadintojas, dažnas senų trobesių gyventojas yra ūsuotis – paprastasis trobininkas (Hylotrupes bajulus L.). Suaugę vabalai – nuo 7 iki 21 mm ilgio, pilkos spalvos, padengti trumpais plaukeliais, kurie sutankėdami ties antsparnių viduriu sudaro dantytą skersinę juostą. Šių vabalų lervos vystosi negyvoje spygliuočių medžių medienoje nuo vienerių ik keliolikos metų. Jos graužia vingiuotas landas minkštojoje medienoje, tankiai prikimšdamos jas miltiškos konsistencijos ekskrementais.

     Užaugusios lervos lenda arčiau medienos paviršiaus ir ten vasaros pradžioje virsta lėliukėmis. Išsiritę vabalai prasigraužia ovalo formos skylutę ir išlenda išorėn. Suaugėliai nesimaitina, po kopuliacijos patelės dažniausiai toli nemigruoja, deda kiaušinius į tą pačią medieną iki vasaros pabaigos. Paprastieji trobininkai yra šilumamėgiai, todėl dažniausiai apsigyvena pietinės ekspozicijos pastato sienojuose.

     Statiniuose iš nenužievintų rąstų ar lentų labai mėgsta apsigyventi violetinis žievėplėšis (Callidium violaceum L.), puošnumu gerokai pranokstantis trobininką. Šių ūsuočių kūnas skaisčiai mėlynas, apaugęs trumpais ir retokais plaukeliais, nuo 8 iki 16 mm ilgio.

     Gamtoje violetinis žievėplėšis apsigyvena neseniai nudžiūvusiuose, nulaužtuose ar nukirstuose spygliuočių, rečiau lapuočių medžių kamienuose ar storose šakose. Kadangi pakenčia drėgmės stygių, nevengia įsiveisti medienos (malkų) sandėliuose, lentpjūvėse, pastatuose. Lervos graužia plačias, balanoje giliai įsirėžiančias landas po žieve, gausiai prikimšdamos jas miltiškais ekskrementais. Užaugusios lenda į medieną ir 1–2 cm gylyje pavasario pradžioje virsta lėliukėmis. Suaugėliai išsirita gegužės – birželio mėnesiais. Vystymasis trunka 3–4 metus.

     Prie įkyriausių ir klastingiausių įnamių galima priskirti naminį (Anobium punctatum Deg.) ir baldinį (Hadrobregmus pertinax L.) skaptukus. Tai palyginti smulkučiai vabaliukai, kurių kūno ilgis neviršija 7 milimetrų. Jie yra volelio formos, kūno spalva gali įvairuoti nuo rudos iki juodos. Iš pirmo žvilgsnio šie vabalai kiek primena kinivarpas ir neretai jomis palaikomi, tačiau geriau įsižiūrėjus galima rasti nemažai skirtumų. Pirmiausia skiriasi antenų buoželė, kuri niekada nebūna rutuliška. Kitas svarbus požymis yra laibesnės kojos, kuriomis skaptukai bėgioja kur kas greičiau nei kinivarpos. Jų kūnas nebūna apaugęs ilgais pašiauštais plaukeliais, o antsparnių viršūnės nėra išlenktos, priešingai nei daugelio kinivarpų.

     Nors minėti skaptukai puikiai išgyvena gamtoje, labai mėgsta apsigyventi ir žmonių būstuose, kur jaučiasi kur kas saugiau. Dažniausiai jų galima aptikti ūkinės ar kitokios paskirties nešildomose patalpose (muziejuose, bažnyčiose), kur susikaupia daugiau drėgmės. Patelės deda kiaušinėlius į medienos plyšelius ar senas vabalų išlindimo skylutes, išsiritusios lervos graužia apie 1–3 mm skersmens landas, gausiai pripildydamos jas miltiškais ekskrementais. Priklausomai nuo aplinkos sąlygų (temperatūros ir drėgmės), vystymosi ciklas gali užtrukti nuo vienerių ik kelerių metų.

     Nuo skaptukų nukenčia ne tik medinės konstrukcijos, bet ir mediniai baldai, įrankiai, paveikslų rėmai, muzikos instrumentai. Šių vabalų lervų buvimą išduoda iš jų padarytų skylučių byrantys miltiški ekskrementai. Baldinis skaptukas yra jautresnis drėgmės stygiui, todėl dažnai įsikuria rūsiuose, medinių grindų apatinėje pusėje. Jų pažeista mediena tampa puri ir trapi, lengvai lūžta. Smarkiai pažeisti mediniai statiniai gali tiesiog sugriūti, ne tik pridarydami finansinių nuostolių, bet ir traumuodami (kai kada mirtinai) žmones.

Ką daryti?

     Įsiveisus šiems „naminukams“, jų atsikratyti gana sunku, todėl norint išvengti nepatogumų ir nuostolių, būtina imtis prevencinių priemonių, kad taip neatsitiktų.

     Statant naujus medinius statinius reikėtų pirmiausia tinkamai paruošti tam skirtą medieną. Vienas iš paprasčiausių būdų tai padaryti yra medienos džiovinimas (iki mažiau nei 20 proc.) ir impregnavimas antiseptikais, be abejo, prieš tai pašalinus visas paviršiaus atplaišas ir užglaisčius gilesnius nelygumus.

     Gerokai daugiau rūpesčių tenka patirti saugant senas, neimpregnuotas medines konstrukcijas. Žinant, kad esminis ribojantis veiksnys šiems vabalams plisti yra drėgmė, reikėtų pasirūpinti, kad patalpoje būtų gera ventiliacija ir kiek įmanoma mažiau kauptųsi drėgmė. Kiek leidžia galimybės, reikėtų nuo medinių konstrukcijų pašalinti dulkes, kitus nešvarumus ir jas impregnuoti. 

     Taip pat svarbu naudoti vabalus atbaidančias medžiagas – repelentus. Yra nustatyta, kad skaptukus gerai atbaido korėjinės mėtos (shiso), daržinio dašio, cinamono, čiobrelių, pipirmėtės, kiniškojo lauramedžio (may chang), bitkrėslės eteriniai aliejai.

     Be to, reikėtų nuolat stebėti medinių konstrukcijų ar gaminių būklę ir klausytis šiems medienos gadintojams būdingų skleidžiamų garsų. Atsiradusios skylutės medienoje ir miltiškos pabiros iš jų, gremžimą primenantys garsai, į šviesą atskrendantys ar ant lango ropinėjantys vabaliukai – tai signalas, kad jūsų namuose apsigyveno pavojingi įnamiai. Jei taip atsitiko, reikia nedelsiant imtis priemonių juos „išprašyti“. Geriausias sprendimas būtų kreiptis į specializuotas tarnybas, kurios atlieka patalpų dezinsekciją.

     Jei apnikti nedideli namų apyvokos daiktai ar baldai, pravartu juos būtų nunešti į karštą patalpą (pirtį) ir aukštesnėje nei 52 ºC temperatūroje palaikyti bent kelias valandas. Kai kenkėjų nedaug ir žinoma jų gyvenamoji vieta, ją galima pakaitinti naudojant kad ir paprasčiausią plaukų džiovintuvą. Svarbiausia, kad vabalų lervas paveiktų pakankamai aukšta temperatūra.

      Taip pat gali būti efektyvus insekticido įpurškimas į apgyventas landas, tačiau tai labai kruopštus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas. Medinių konstrukcijų apipurškimas įprastų insekticidų skiediniu yra mažai veiksmingas ir nerekomenduotinas, nes jie greitai išgaruoja ir pakankamai neįsiskverbia į medieną, kad sunaikintų ten esančius kenkėjus. Be to, insekticidai, pasklidę ore, gali sukelti sveikatos problemų tiek žmogui, tiek patalpose esantiems gyvūnams (auginamiems gyvuliams ar paukščiams).

     Tinkamai statant ir prižiūrint medinius statinius, minėti medienos gadintojai dažnai didelės žalos nepridaro, o atokiau stovintis, nereikšmingas, senas, paprastųjų trobininkų apgyventas statinys gali būti puikus vabzdžių „viešbutis“. Jų padarytose landose prieglobstį randa daugybė naudingų vabzdžių – vienišų bičių ir vapsvų, kurios sparčiai nyksta mūsų modernėjančioje aplinkoje.

     Toks statinys gal tapti edukacijos vieta mūsų jaunajai kartai, o jūsų namai – puiki vieta gerajai sodybos dvasiai – naminukui apsigyventi... Tebūna jaukūs ir saugūs mūsų namai.

© Vytautas Tamutis, "Rasos"

Autorius: 
Vytautas Tamutis

Komentarai

Vytautas Tamutis nuotrauka

Ačiū Gintautai! Gražiai pateikta.

Gintautas Steiblys nuotrauka

Vytautai, visada pasiruošęs tau padėti