Pastaraisiais metais vis dažniau pavasarines daržoves atakuojantys juodi, kuproti „kirminai“ verčia nerimauti daržininkus, ypač tuos, kurie daržoves augina mažuose sklypuose ir nenaudoja insekticidų. Tai kraujažolinio grublio (Galeruca tanaceti) lervos.
Kraujažolinis grublys yra viena iš labiausiai išplitusių polifaginių lapgraužių rūšių. Tačiau tarp svarbių kenkėjų anksčiau jis nebuvo minimas, nes gyveno pievose ar kituose žolynuose ir pasėliams nekenkė.
Apie kraujažolinio grublio kenksmingumą duomenų nedaug. Nors kai kurie autoriai jau XX a. pradžioje buvo užsiminę apie šių vabalų galimą kenkimą salotoms, kopūstinėms daržovėms ar pupelėms, tačiau apie jų daromus apčiuopiamus derliaus nuostolius nebuvo kalbama.
Pastarąjį dešimtmetį publikuoti užsienio šalių mokslininkų pranešimai kelia nuostabą. Štai Kretos saloje 2005 m. šių vabalų lervos sunaikino 70 proc. vaistinių raudonėlių derliaus, o Anglijoje naujai išsiritę suaugėliai 2011-ųjų birželį gerokai apgraužė bulvių lapus. Dvejus pastaruosius metus iš eilės kai kuriuose ūkiuose Kauno rajone šių vabalų lervos visiškai sunaikino ekologiškai auginamų kopūstinių daržovių, česnakų bei svogūnų daigus, o rugsėjo mėnesiais apgraužė ropių ir ridikų lapus. Toks didėjantis kraujažolinio grublio apetitas daržininkus nustebino, o mokslininkus sudomino.
Įdomu pastebėti, kad tai savito gyvenimo ciklo lapgraužiai, nes jų poravimosi ir kiaušinėlių dėjimo periodas būna rudenį, atvėsus orams, kai dauguma kitų rūšių jau snaudžia žiemos miegu. Šie vabalai negali skraidyti, todėl juos galima pamatyti tingiai ropinėjančius žolių stiebeliais ar dirvos paviršiumi. Jie neišvaizdūs, stamboki (7–10 mm ilgio), paprastai dažnam krentantys į akis dėl vientisai juodos kūno spalvos.
Ypač įspūdingai tuo metų laiku atrodo vos pajudančios, išsipūtusiais pilvais patelės
. Pasilypėjusios ant statesnio žolės stiebo, jos į vieną krūvelę sudeda apie 60 kiaušinėlių. Po to visą tą krūvelę padengia lipniu sekretu, kuris ore greitai sustingsta ir tampa patikima apsaugine plėvele nuo žiemos darganų ir šalčio.
Pavasarį (paprastai mūsų krašte tai nutinka balandžio pabaigoje) atšilus orams išsirita taip pat juodos lervos – kiek pakumpusios, karpuota, išgaubta viršutine kūno dalimi. Jos būna labai ėdrios ir neišrankios, pievose maitinasi siauralapėmis žliūgėmis, kraujažolėmis, bitkrėslėmis, valgomosiomis rūgštynėmis, gysločiais, kartenėmis, jonažolėmis, čiobreliais ir kitais augalais, tačiau nemėgsta miglinių ir pupinių šeimos augalų. Pasimaitinusios tris keturias savaites, jos dirvos paviršiuje suformuoja kokonėlius ir virsta lėliukėmis, iš kurių maždaug po dviejų savaičių išsirita suaugėliai. Paprastai tai nutinka birželio pirmąjį dešimtadienį.
Jauni suaugėliai šiek tiek pasimaitinę pasislepia velėnoje ir „užmiega“ iki rudens. Pastebėta, kad tokia elgsena tarp vabalų nėra labai dažna, šis reiškinys vadinamas reprodukcine diapauze. Jo metu vabalai lytiškai bręsta, patelių kiaušidėse formuojasi kiaušinėliai.
Verčia nuogąstauti dar ir tas faktas, kad šie vabalai gamtoje turi nedaug priešų, o jų populiacijos augimas sunkai prognozuojamas. Tiek vabalų suaugėliai, tiek lervos savo organizme sintetina nuodingas 
medžiagas, kurios atbaido grobuoniškus vabzdžius, dėl to jų nelesa paukščiai, neėda žvėrys. Kol kas žinoma tik pora natūralių priešų rūšių. Tai parazitinis plėviasparnis (Oomyzus galerucivorus), parazituojantis šio vabalo kiaušinėlius, ir žygis (Lebia cruxminor), kurio lervos parazituoja lapgraužio lėliukes.
Ligi šiol dar neaišku, kas sukėlė tokius pokyčius šio vabalo populiacijoje. Žinant, kad toks reiškinys pastebėtas ne tik mūsų šalyje, galima teigti, kad jis nulemtas ne lokalių, o globalių aplinkos pokyčių. Tad norint pasiruošti galimam didesniam šių vabalų plitimui į žemės ūkio augalų pasėlius, būtina juos stebėti.
Negalime atmesti prielaidos, kad šių vabalų kenksmingumas susijęs su pastarųjų kelerių metų švelniomis žiemomis ir palyginti sausringais pavasariais. Būtų logiška teigti, kad šiltos žiemos sudarė palankias sąlygas šių vabalų kiaušinėliams peržiemoti, o vėsokais ir sausringais pavasariais sulėtėjęs augalų augimas pievose privertė vabalų lervas ieškoti maisto pasėliuose.
Norėtųsi tikėti, kad ši prielaida teisinga, o tokie temperatūros ir kritulių kiekio svyravimai tėra laikini. Kol kas lieka atidžiau stebėti pasėlius ir aptikus jūsų augalams keliančias grėsmę kraujažolinių grublių lervas, naudoti tokius pat insekticidus kaip ir nuo kolorado vabalų. Ekologiniuose ūkiuose apniktus augalus patartina apipurkšti biologiniais insekticidais su Bacillus thuringiensis sporomis.
Tik reikėtų prisiminti, kad kraujažolinio grublio kiaušinėliai būna sudėti ant daugiamečių žolių stiebų ir lapų pievose, palaukėse, todėl labiausiai nuo lervų antplūdžio gali nukentėti laukų pakraščiuose augantys augalai.
Kraujažolinis grublys – naujai besireiškiantis augalų kenkėjas, todėl tinkamai įvertintos jų kontrolės sistemos dar nėra. Belieka bandyti, dalintis patirtimi ir tikėtis geriausio rezultato.
Jeigu pastebėtumėte grublį
Tikimės, kad žurnalo „Rasos“ skaitytojai, atpažinę kraujažolinį grublį, bus aktyvūs ir informuos apie jo daromą žalą šio straipsnio autorių, taip padėdami kraujažolinį grublį geriau ištirti.
Purkšti – laukų pakraščius
Laiku pastebėjus plintančias lervas, jų žalą galima būtų suvaldyti minimaliomis sąnaudomis – laiku apipurškiant tik pasėlių pakraščius.
© Vytautas Tamutis, "Rasos"
