Artėja pavasaris, tuoj vaiskia žaluma ir žiedų margumynais pasipuoš ne tik pievos ir miškai. Džiaugsmingo gyvybės alsavimo prisipildys ir
mūsų miestai. Žaliomis skaromis apsigaubs parko medžiai, vis šiltėjančios saulutės spindulių glostomi šypsenomis nušvis mūsų veidai, o gyvatvorės tarsi gyvos – ims cypsėti, čirškėti, ulbėti...
Kas galėtų skleisti tuos keistus garsus? Stabtelėję apsižvalgyti netyčia akimis užkliūsime už gležnučių, vos išsiskleidusių ligustrų lapelių. Nustebsime pamatę kad gražiai jie „iškarpyti“, tačiau, kad ir kiek dairytumėmės „karpytojų“, viskas bus veltui. O gal tai mūsų čirkšliukų žvirbliukų ar zylučių pavasariniai papokštavimai? Gal kažkokių nematomų lapų dizainerių varžybos? Arba kokia nors liga?..
Iš tiesų tai ne paukštelių išdaigos ir ne liga. Lapus įsigudrinusi „karpyti“ grupelė įdomių vabaliukų. Dėl savotiškos, į straublelį ištysusios galvos jie priskiriami vienai gausiausių rūšimis straubliukų (Curculionidae) šeimai, o dėl ypatingo mitybos būdo – pjovėjų (Otiorhynchus) genčiai. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pastebėta naujų šios genties kenkėjų rūšių.
Įdomūs slapukai
Nors pjovėjų genties vabaliukai yra savitos išvaizdos ir gana stamboki (kūno ilgis nuo 3 iki 20 mm), juos atpažinti nėra paprasta. Bene patikimiausias požymis, leidžiantis nustatyti šios genties atstovus, yra platus ir trumpas galvos straublelis, kurio išplatėjusiuose šonuose iš viršaus gerai matomi platoki plyšiai, ir jų priekyje išaugę ūseliai (antenos). Pastarųjų pirmasis narelis būna ilgas, kone tokio pat ilgio kaip likusi, iš trumpų narelių sudaryta ūselių dalis.
Pjovėjai – viena gausiausių rūšimis straubliukų gentis. Pasaulyje jų priskaičiuojama daugiau kaip 1500 rūšių, Europoje – gerokai daugiau nei 900. Lietuvoje aptikta 17 pjovėjų rūšių.
Pjovėjai, skirtingai nei dauguma kitų šios šeimos rūšių, neturi plėviškų sparnų ir negali skraidyti, be to, daugelis jų, matyt, dėl ribotos galimybės judėti yra prisitaikę daugintis partenogenetiškai (palikuonys vystosi iš neapvaisintų kiaušinėlių). Ko gero, dėl šios priežasties šioje gentyje yra daug endeminių rūšių, aptinkamų tik tam tikrose izoliuotose vietovėse, ypač kalnų slėniuose.
Mitybos atžvilgiu visi pjovėjai yra tipiški augalėdžiai, suaugėliai maitinasi augalų antžeminėmis dalimis, o lervos gyvena dirvoje ir minta augalų šaknimis. Kone visos rūšys gali maitintis įvairiais augalais, tačiau vienos rūšys yra prieraišios sumedėjusiems augalams, kitos – žoliniams. Kai kurios rūšys yra laikomos pavojingais auginamų augalų kenkėjais.
Suaugėlių „dizainerišką“ veiklą paprastai išduoda charakteringos, gerai pastebimos mitybos žymės, tuo tarpu pačius kaltininkus pamatyti nelengva, mat jie tikri slapukai, aktyviai ropinėja ir maitinasi tamsiuoju paros metu.
Nuo seno žinomas
Nuo seno mūsų šalyje kaip pavojingas sodo žemuogių (braškių) kenkėjas yra žinomas kiaušiniškasis pjovėjas (Otiorhynchus ovatus). Šio pjovėjo suaugėliai yra vientisai tamsiai rudos (kaštoniškos) spalvos, kojos ir antenos – rausvai rudos, kūnas – apie 4 mm ilgio. Tai ypač plataus spektro polifagas, paplitęs ne tik Europoje ir vakarinėje Azijos dalyje, bet ir buvo įvežtas į Šiaurės Ameriką ir Australiją, kur puikiai aklimatizavosi.
Šie straubliukai be gailesčio „pjauna“ ne tik žemuoges, bet ir auginamas spanguoles, serbentus, dobilus, liucernas, įvairius dekoratyvinius augalus, tujas, cugas, egles ir pan. Suaugėliai apgraužia augalų lapus, spyglius, pumpurus, žiedus, tuo tarpu lervos gyvena dirvoje ir maitinasi augalų šaknimis.
Patelės kiaušinius pradeda dėti praėjus maždaug mėnesiui po išsiritimo iš lėliukės (birželio – liepos mėn.). Šis periodas gali tęstis iki 2 mėnesių. Lervos vystosi iki kitų metų pavasario. Vėliau išsiritę vabalai žiemoja ir gali dėti kiaušinius tik ateinančiais metais. Yra pastebėta, kad ne kiekviena patelė subrandina kiaušinius, tai priklauso nuo suaugėlių maisto kokybės ir jo kiekio.
Naujos rūšys
Kaip jau minėta, pjovėjai neturi sparnų ir eiklių kojų, todėl be pagalbos sparčiai plisti negali. Jiems dažniausiai padeda žmogus, perveždamas augalus iš vienos vietos į kitą. Tikėtina, kad dėl šios priežasties, intensyvėjant prekybiniams ryšiams tarp valstybių, į Lietuvą per pastaruosius tris dešimtmečius buvo įvežtos net kelios naujos pjovėjų rūšys: vynuoginis, (dar vadinamas juoduoju) (O. sulcatus), ligustrinis (O. smreczynskii), plačiapilvis (O. armadillo).
Vynuoginis pjovėjas pirmą kartą Lietuvoje aptiktas 1992 m. Kauno mieste ir sparčiai paplito visoje šalyje. Jau 1999 m. ši rūšis buvo pastebėta Latvijoje, tikėtina, kad pasiekė ir Estiją. Suaugę vabalai būna 7–9 mm ilgio, juodi, su rusvomis antenomis ir kojomis. Jų grublėtuose antsparniuose yra padrikai išsimėčiusių gelsvų žvynelių lopinėlių. Tai irgi polifagas, tačiau pirmenybę teikia apyniams, vynuogėms, ožekšniams, kukmedžiams, šilauogėm
s, žemuogėms, ciklamenams, tujoms.
Kilęs iš Vidurio Europos kalnuotų regionų šis kenkėjas žmogaus pagalba išplito ne tik žemumose, bet buvo įvežtas į Šiaurės Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją. Daugelyje šalių jis laikomas kone pavojingiausiu iš visų pjovėjų. Jie dauginasi tik partenogenetiškai (populiacijose patinai neaptinkami), patelės kiaušinius deda dirvos paviršiuje vasaros pradžioje, lervos vystosi iki pavasario. Ypač nuo jų kenčia jauni augalai daigynuose, lervos nugraužia šaknis, o neretai ir požemines stiebo dalis. Kenkimo simptomai (vystantys, keičiantys spalvą augalų lapai) paprastai išryškėja ne iškart. Rudenį į tokius pokyčius dažniausiai neatkreipiame dėmesio, o pamačius juos pavasarį gelbėti augalą būna jau per vėlu. Tad suaugėlių pagraužti augalų lapai – jau rimtas signalas reaguoti ir imtis apsaugos priemonių.
Alyvų ir ligustrų lapus mūsų šalyje jau senokai karpiniais puošia ligustriniai pjovėjai. Tai tikri pjovėjai – slapukai, ir, ko gero, dėl šios priežasties jie buvo aptikti ir aprašyti tik vos prieš keletą dešimtmečių. Lietuvoje ši rūšis aptikta tik 2011 m.
Šių pjovėjų kūnas 4,3–5,9 mm ilgio, rausvai rudas, vienodai apaugęs pilkšvais plaukeliais, dirvos paviršiuje beveik nepastebimas. Negana to, dieną šie vabaliukai slepiasi po nuokritomis, dirvos grumsteliais ir neropinėja. Šie straubliukai atgyja vos nusileidus sutemoms ir vikriai ima kopti krūmų šakelėmis, o aptikę sultingą lapalakštį iškart ima užkandžiauti. Tai pats geriausias metas juos stebėti pasišvietus šviestuvu.
Ligustrinių pjovėjų biologija nėra gerai ištyrinėta, tačiau nustatyta, kad tai irgi polifagai. Suaugėliai graužia sedulų, sausmedžių, robinijų, gudobelių, serbentų ir kai kurių kitų augalų lapus. Man pačiam teko juos „nutverti“ graužiant uosių ir žiognagių lapus. Be abejonės, šių straubliukų lervos graužia augalų šaknis, tačiau apie jų daromą žalą kol kas duomenų nėra.
Visai neseniai Lietuvoje buvo aptikti egzotiškieji plačiapilviai pjovėjai. Dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šie straubliukai buvo žinomi tik kaip Alpių gyventojai ir aptinkami pietinėje Vokietijos dalyje, Italijoje, šiaurinės vakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Per pastaruosius 30 metų dėl suintensyvėjusios prekybos augalais plačiapilviai pjovėjai ėmė sparčiai plisti, o dabar yra žinomi beveik visose Vakarų Europos valstybėse.
Jie irgi polifagai, jų mitybos
racione ne tik įvairūs medžiai ir krūmai – putinai, šermukšniai, gudobelės, rododendrai, ožekšniai, sausmedžiai, bet ir žoliniai dekoratyviniai augalai: lelijos, jurginai, šalavijai, bergenijos. Kelios dešimtys suaugėlių 2020 m. Vilniaus rajone buvo aptikti graužiantys tujas.
Plačiapilvis – ko gero, stambiausias iš mūsų šalyje aptinkamų pjovėjų, jo kūno ilgis siekia net 12 mm. Visas vientisai juodos spalvos, antsparniai padengti siaurais, pilkšvais žvyneliais, kurie, vietomis susitelkę grupelėmis, sudaro smulkias dėmeles. Lyginant su vynuoginiu pjovėju, šių antsparniai labiau išgaubti, jais pridengta kūno dalis pastebimai platesnė. Tai viena iš nedaugelio straubliukų rūšių, kurių populiacijose sutinkami patelės ir patinai.
Pjovėjų paplitimo, biologijos, o tuo pačiu ir kenkėjiškos jų veiklos tyrimai yra sudėtingi. Dėl mažo judrumo ir dažnai naktinio gyvenimo būdo šie
vabaliukai sunkiai aptinkami. Galbūt dėl šios priežasties pjovėjų rūšinė įvairovė mūsų šalyje nėra visiškai ištirta. Atsižvelgiant į kaimynėse šalyse aptiktų pjovėjų rūšinę sudėtį, galima teigti, kad dar mažiausiai penkios rūšys turėtų gyventi Lietuvoje.
Neskubėkime naikinti
Iškilus kenkėjų grėsmei augalų apsaugai, dažniausiai naudojami insekticidai, tačiau pjovėjus kontroliuoti cheminėmis priemonėmis nėra paprasta. Augalų purškimas kontaktiniais insekticidais gali būti veiksmingas naikinant suaugėlius, jei tai būtų atliekama tamsiuoju paros metu, kai vabalai būna aktyvūs, tačiau šis metodas dažnai nebūna ekonomiškai rentabilus.
Ekonomiškai labiau apsimoka naudoti sisteminio veikimo insekticidus, kurių veikliosios medžiagos įsiskverbusios į augalų audinius, veikia ne tik lapais besimaitinančius suaugėlius, bet pasiekia ir šaknis graužiančias lervas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad insekticidų nuodingosios medžiagos nėra selektyvios, jos naikina ir natūralius pjovėjų priešus, ir visai nieko dėtus gyvūnėlius, pavyzdžiui, žygius, boružes, vorus, akmenlindes, auslindas, kurie visokeriopai naudingi jūsų sodui ar daržui. Leisgyviais apnuodytais vabzdžiais pasimaitinę vabzdžiaėdžiai žvėreliai ar vabzdžialesiai paukščiai gali kristi.
Daug geresnių rezultatų pasiekiama pjovėjų kontrolei naudojant specialius biologinius produktus, kurių sudėtyje yra entomopatogenių nematodų arba grybų. Tokie produktai būna įterpiami į dirvą (auginimo substratą) tuo metu, kai iš kiaušinėlių išsirita pjovėjų lervos. Nematodai (mažytės kirmėlaitės) vikriai juda drėgname substrate ir, greitai suradę pjovėjo lervas, pradeda misti vidiniais jų audiniais, taip jas sunaikindami. Panašiai atsitinka ir su grybų sporomis, kurios greitai sudygsta patekusios ant lervos, o auganti grybiena ją sunaikina. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tiek entomopatogeniniai nematai, tiek grybai yra veiksmingi esant ne žemesnei nei 12 °C substrato temperatūrai ir tik nestokojant drėgmės.
Vis dėlto kol kas „mūsiškiai“ ir iš kitur atklydę pjovėjai nėra labai gausūs, retai kur padaro rimtos žalos. Natūraliai gamtoje jie turi daug priešų. Jais minta ne tik įvairūs grobuoniški vabzdžiai, akmenlindės, vorai, bet ir kirstukai, ežiai. Tad gal ne visada reikia skubėti griebti purkštuvą, vos pamačius pakarpytą vieną ar kitą augalo lapą? Pasidomėkite – gal tai nauja, Lietuvoje dar neatrasta rūšis o jūs – atradėjas?
© Vytautas Tamutis, "Rasos"
