Rekomenduotini naudoti Lietuvoje aptiktų ir prognozuojamų ūsuotinių šeimos vabalų
(Insecta: Coleoptera: Cerambycidae) lietuviškų pavadinimų sąrašas
Pratarmė
Ar tikite stebuklais? Gavęs tokį klausimą dažnas trumpam susimąsto ir kiek pakraipęs galvą burbteli – anokie čia stebuklai, stebuklų nebūna... Tačiau aš noriu jus patikinti, priešingai – mes gyvename nuostabiame, stebuklingame pasaulyje. Ir ko gero didžiausias stebuklas yra tai, kad beribėje kosmoso platybėje egzistuoja mažytė planeta, kurioje tarpsta gyvybė. Joje gyvena milijonai matomais ir nematomais saitais tarpusavyje susijusių keisčiausių organizmų. Stebuklingų dėsnių vedini čia nuolat vyksta įvairiausi reiškiniai. Argi ne stebuklas, kad toje planetoje gyvename ir mes? Ir kaip bebūtų keista, būdami tarsi visų stebuklų suvestinės vis dar negalime jais patikėti... Nuolat skubame, užvertę galvas dairomės, užrietę nosis pykstame ir tik kartais trumpam suklūstame, lyg stebuklą pamatę. O kodėl tik kartais ir trumpam? Tikriausiai todėl, kad kur kas dažniau tų stebuklų ieškome savo piniginėse nei šilelyje už upės. O gal jūs norite džiaugtis stebuklais dažniau? Prašom, kviečiu praverti duris į ištisą stebuklų šalį – „Ūsuotiją“ ir susipažinti su jos paslaptingais gyventojais – ūsuotiniais.
Ūsuotiniai arba ūsuočiai plačiaja prasme – nuostabūs, charizmatiški vabalai. Vienas iš įspūdingiausių jų atributų – ilgi, standūs galvoje styrantys ūsai arba antenos, kurie dažnai primena ožio ragus. Neatsitiktinai su šiuo kūno sandaros bruožu ir panašumu į ožius yra siejami jų pavadinimai įvairiomis pasaulio kalbomis: longhorn beetle (angliškai), Bockkäfer (vokiškai), усачи (usachi) (rusiškai), kozkowate (lenkiškai), långhorningar (švediškai). Dauguma jų yra gana stambūs, spalvota kūno danga, todėl dažnam krenta į akis ir sukelia ypatingą smalsumą. Nuo seno juos vertina vabalų kolekcionieriai, jais žavisi gamtos mylėtojai, o dėl didžiulės įvairovės, savito ir paslaptingo gyvenimo jų tyrinėjimams neatsispiria daugelis pasaulio entomologų. Ūsuotiniai yra nepaprastai svarbūs miškams kaip neatsiejama šios unikalios ekosistemos dalis. Daugelio jų vystymasis yra susijęs su sumedėjusiais augalais, kuriais jie maitinasi. Kiti yra prisitaikę gyventi atvirose vietovėse ir maitintis žolių stiebais ir šaknimis. Dėl šios jų ypatybės kai kurios rūšys laikomos pavojingais miško ir žemės ūkio augalų kenkėjais ar statybinės medienos ir medinių pastatų gadintojais (Pileckis ir Monsevičius 1997). Bet tai tik kai kurios rūšys. Didžioji dauguma ūsuočių rūšių maistui pasirenka džiūstančius, negyvus ar net pūvančius medžius ar krūmus bei menkavertes žoles ir taip skatina greitesnį apmirusių dalių irimą, greitina maistinių medžiagų pasklidimą dirvoje ir gerina jų prieinamumą augalams. Mitybinėje grandinėje ūsuotiniai nepaprastai svarbūs daugeliui kitų gyvūnų, tokių kaip, grobuoniškų ir parazitinių vabzdžių, vabzdžiais mintančių paukščių ir žinduolių, išgyvenimui.
Paprastai pradėdami pažintį klausiame vardo, tačiau bėda su tais, kurių kalbos nemokame. Tad belieka juos tik pravardžiuoti arba, kitaip tariant, pavadinti, nors tai ir nėra taip paprasta. Tas nenumaldomas noras, o daugeliu atveju ir būtinybė pažinti, skatino žmones pavadinti jų aplinkoje esančius daiktus, gyvius, augalus, reiškinius jau nuo neatmenamų laikų. Gal būt taip atsirado žodžiai ir vystėsi kalba, kuri dabar yra neatsiejama mūsų būties, kultūros, savimonės dalis, vertybių išraiškos ir svarbiausia tarpusavio bendravimo forma. Neįmanoma suskaičiuoti kiek pavadinimų žmonija paskyrė vabzdžiams, nes juos nuosekliai skaičiuoti ir sisteminti pradėta vos prieš nepilnus 300 metų. Šio proceso pradininko garbė tenka žymiam XVIII amžiaus švedų gamtininkui Karlui Linėjui (Carl von Linné), sukūrusiam Gamtos sistemą, kurioje savo išvaizda vienas į kitą panašių individų grupes jis pasiūlė vadinti rūšimis, o pagal pastarųjų panašumus jungti jas į stambesnes grupes - klases. Taip atsirado gyvosios gamtos klasifikavimo mokslas, dabartiniu metu žinomas kaip taksonomija. Šis mokslas apima ne tik biologijos, bet ir kalbotyros, geografijos, geologijos objektus. K. Linėjaus pasiūlyta binarinė (sudaryta iš dviejų lotyniškų žodžių) rūšies pavadinimo struktūra puikiai pasiteisino ir naudojama iki šių dienų, tik šiuolaikinėje taksonomijoje pavadinimams nėra keliami griežti kalbos apribojimai.
Vabzdžiai yra pati didžiausia gyvūnų grupė mūsų planetoje, pasižyminti ne tik nepaprastai didele formų (rūšių) įvairove, bet ir gebėjimu prisitaikyti prie pačių įvairiausių gamtinių buveinių. Iki šiol niekas nežino kiek vabzdžių rūšių gyvena Žemėje. Daugiau kaip pusė (apie vieną milijoną) dabartiniu metu žinomų (1,8 milijono) eukariotinių organizmų rūšių yra vabzdžiai (Stork ir kt. 2015). O kiek jų turėtų būti iš viso belieka tik numanyti. Kai kurie bioįvairovės tyrinėtojai spėja, kad pasaulyje turėtų gyventi ne mažiau kaip 5 milijonai vabzdžių rūšių (Chapman, 2006), kitų prognozės dar įspūdingesnės ir siekia 10 (Nielsen ir Mound, 2000) ar net 50 milijonų (Erwin, 1997). Vabzdžių tarpe didžiausią rūšių dalį sudaro vabalai (Coleoptera). Dabartiniu metu yra žinoma per 400 000 vabalų rūšių (Chapman, 2006) ir iš jų net 36 300 tenka ūsuotiniams. Be abejonės, tos „suskaičiuotos“ rūšys turi taip vadinamus mokslinius pavadinimus, kurie yra kuriami ir įteisinami pagal visuotinai priimtas tam tikras taisykles ir yra patogūs naudoti ne tik taksonomijoje, bet ir kitose susijusiose mokslo srityse visame pasaulyje. Tačiau nedaugelis tų pavadinimų nusako vieną ar kitą rūšies atstovams būdingą išvaizdos ar gyvenimo ypatybę, o ir suprantami būna tik siauram mokslinkų ratui. O ką daryti ne mokslininkui, kuris dega noru pažinti? Išmokti sunkiai ištariamą mokslinį pavadinimą ar pastebėtą įspūdingą vabalą pavadinti širdžiai ir ausiai miela gimtąja kalba? Nors šia tema yra reiškiamos įvairios nuomonės, aš neabejodamas renkuosi antrąjį atsakymo variantą. Prisimindamas dar vaikystėje sužinotus lietuviškai įvardintus gyvius, dabar galiu įvertint tų pavadinimų reikšmę mano gamtos pažinimo kelyje. Todėl vienas iš siekių, paskatinęs imtis vabalų lietuviškų pavadinimų norminimo bei kūrimo, buvo paskatinti su jais susipažinti.
Iki šiol lietuviškus vardus turėjo 62 ūsuotinių rūšys, tuo tarpu dar 76 Lietuvoje aptiktų rūšių buvo likę be vardų. Šįkart teikiu lietuviškus pavadinimus Lietuvoje gyvenančioms ir tikėtinoms ūsuotinių rūšims, kuriuos sudariau ir norminau vadovaudamasis tais pačiais principais, kaip ir sudarant bei norminant lapgraužūnų pavadinimus. Sąraše pateikiami 6 pošeimių, 63 genčių, 166 ūsuotinių rūšių lietuviški pavadinimai. Laužtiniuose skliaustuose pateiktos Lietuvoje dar neaptiktos tačiau tikėtinos rūšys.
Sudarant lietuviškus ūsuotinių vardus daugelį jų siejau su augalų šeimininkų lietuviškais pavadinimais, kurie yra pateikti Kęstučio Kazimiero Vilkonio atlase „Lietuvos žaliasis rūbas“ (2001) ir Mindaugo Navasaičio monografijoje „Dendrologija“ (2004).
Papildomai pateikiu tų pavadinimų žodyną anglų, rusų, vokiečių ir estų kalbomis pagal Hemetsberger (2002-2017), Крыжановский (1974), Стриганова, Захаров (2000), Ижевский и др. (2005), Süda, Miländer (1998).
Teikiami lietuviški ūsuotinių pavadinimai yra apsvarstyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pokomisės ir rekomenduotini naudoti.
Pagarbiai Vytautas Tamutis