Blakės kareivėliai – sodo puošmena ar pavojus?
Pristatome Vytauto Tamučio straipsnį "Rasos" žurnale apie blakes kareivėlius. Tą straipsnį iliustravo mūsų bendruomenės narių V. Brazausko, A. Eismanto ir R. Ferencos nuotraukomis. Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta informacija bus naudinga ir mūsų svetainės lankytojams..
Gyvename labai dinamiškame, paslapčių ir netikėtumų pilname pasaulyje. Besisukdami technologinių naujovių svaiginančiame sūkuryje retai beturime laiko pasigrožėti gamtos žavesiu, pastebėti jos paslaptingą subtilumą, pasidžiaugti harmoninga ramybe. Gaila, tačiau vis dažniau joje jaučiamės svetimi, dirsčiojame su baime, dažniau linkę bjaurėtis nei pamatyti, atrasti, suprasti...
Oi, kiek sukelia nuostabos, nerimo ar net pasipiktinimo šimtai juodai ir raudonai išmargintų kūnelių, aptūpusių jūsų sodybos medžių kamienus, tvoras ar net namų pamatus... Be abejonės, tai nuostabu, tačiau nerimauti ir bjaurėtis nereikėtų. Jūsų artimais kaimynais panoro būti mūsų faunos munduruotieji puošeivos – blakės kareivėliai.
Blakė kareivėlis (Pyrrhocoris apterus L.) yra vienintelė labai savitos raudonblakių (Pyrrhocoridae) šeimos rūšis, gyvenanti ir mūsų šalyje. Nežinia kas ir kokiais motyvais vadovaudamasis jai priskyrė lietuvišką „kareivėlio“ pavadinimą, tačiau jis puikiai šiai blakei tiko ir prigijo mūsų kalboje. Ir kaipgi kitaip ją pavadinsi, turint omeny jos išskirtinį, gana griežtą, vienodai taisyklingą kūno spalvinį raštą, lyg mistinės armijos kario uniformą. O dar kur dar saulės nutviekstose aikštelėse tarsi prieš lemiamą mūšį besirikiuojančios blakių kareivėlių ordos...
Iš tiesų šios šeimos blakių mokslinis pavadinimas siejamas su raudona ugnies spalva (gr. „pyrea“ – laužas, „corium“ – kailis) ir pažodžiui galėtų būti verčiamas kaip „degantis kailis“. Kone visų 400 pasaulyje žinomų šios šeimos rūšių blakių kūnas yra išskirtinai spalvingas. Ir toks spalvingumas ne šiaip sau. Gamtoje tai įspėjamasis ženklas grobuonims – „atsargiai, aš esu labai neskanus“. Tas „degantis kailis“ tikrai gali skaudžiai nudeginti ryklę, nes jos, kaip ir daugelis kitų blakių pobūrio atstovų, turi kvapų liaukas, kuriose sintetinamos lakios, aštraus kvapo ir deginančio skonio organinės medžiagos (blakių kareivėlių liaukų sekrete jų net 24). Pajutusios pavojų blakės atveria krūtinėje esančias šių liaukų angeles – ir kvapas bemat pasklinda aplink ir įspėja tą, kuris nepamato ryškios kūno spalvos.
Blakės kareivėliai ima veistis pavasarį. Vos prabudę po žiemos miego ir pasišildę saulės atokaitoje poruojasi. Patelės kiaušinius deda į dirvos
plyšelius, po nukritusiais lapais, šakelėmis. Viena patelė gali padėti iki 80 kiaušinių. Palikuonys išsirita praėjus maždaug 2 savaitėms. Jie būna labai panašūs į suaugėlius tik be sparnų.
Palaipsniui augdami palikuonys penkis kartus neriasi ir maždaug po mėnesio tampa suaugėliais. Naujos kartos blakės daugintis ima tik kitais metais. Ankstyvaisiais jų vystymosi tarpsniais vyraujanti kūno spalva būna raudona, o suaugėlių krūtinė, sparnai ir pilvelis tampa juodai dėmėti. Įdomu tai, kad vos tik išsinėrusios šios blakės būna vienspalvės, skaisčiai raudonos, išskyrus kiek tamsesnes antenas ir kojas.
Bene charakteringiausi suaugusių blakių krūtinės ir pilvelio šonų raudoni apvadai, juodas trikampio formos skydelis ir dvi juodos apskritos dėmelės raudoname sparnų fone. Šios blakės turi tik vieną porą sparnų, tačiau pastarieji būna standūs, neretai ir menkai teišsivystę, trumpučiai, todėl apie skraidymą tenka tik svajoti. Visą gyvenimą jos praleidžia ropinėdamos.
Tad ar verta nerimauti, jei blakės kareivėliai įsikūrė jūsų kaimynystėje? Ar gali šie puošnūs gyvūnėliai pakenkti jūsų auginamiems augalams? O gal jie savo nuodingomis medžiagomis gali užteršti jūsų būstus, skausmingai įgelti ir susargdinti?
Blakės kareivėliai – visiškai taikūs vabzdžiai, todėl su jais reikėtų sutarti. Jų burnos organas – ilgas ir plonas straublelis – pritaikytas ne gelti, o pradurti augalo audinių membranas ir maitintis ląstelių turiniu. Paprastai šios blakės laikomos augalėdėmis, tačiau pastebėtos smaguriaujančios ir vabzdžių kiaušinėliais.
Jų mitybos racione – žiedpumpuriai, žiedai ir sėklos tokių augalų, kaip: liepos, robinijos, dedešvos, piliarožės, svilarožės. Atsitiktinai taip pat jos gali maitintis saulėgrąžų ar smidrų sėklomis. Kad maistingas sėklos turinys suminkštėtų ir būtų galima juo maitintis, šios blakės savo straubleliu daug kartų praduria sėklos luobelę ir suleidžia ten savo fermentus. Tiems fermentams veikiant, sėklos turinys tampa skystas ir blakių lengvai susiurbiamas.
Blakės kareivėliai yra plačiai paplitusi rūšis Eurazijoje, taip pat aptinkama šiaurinėje Afrikoje, buvo įvežta ir puikiai aklimatizavosi Šiaurės Amerikos žemyne. Tai tipiški parkų, sodybų, šlaitų gyventojai, labai retai aptinkami miškuose arba dirbamuose laukuose ir niekada nesiveržiantys į žmogaus būstus. O jeigu kuris nors netyčia užklystų į jūsų namus, neišsigąskite, atverkite duris ar langą – ir šis oriai pasišalins.
Beje, šios blakės labai lengvai prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų ir gali būti nesunkiai veisiamos nelaisvėje, o kadangi įdomios savo polimorfiškumu ir fiziologija, labai plačiai naudojamos įvairiems biologiniams, genetiniams tyrimams mokslinėse laboratorijose.
© Vytautas Tamutis, "Rasos"
