Aptarimas
Norminant terminiją, buvo atsižvelgta į filogenetinius žirgelių šeimų ryšius. Todėl laumžirgių (Aeshnoidea) antšeimiui priklausanti Gomphidae šeima šiame sąraše yra vadinama ne žirgeliais, o laumžirgiais kaip ir jiems artimai giminiškos tikrųjų laumžirgių šeimos (Aeshnidae) atstovai. Taip pat šeimos varde atsisakyta žodžio upeliniai (kartais literatūroje, pvz., „Lietuvos raudonojoje knygoje“ (2007), vartoto upiniai), nes dirbant su kolekcine medžiaga arrenkant kolekcinius rinkinius, ekologiniai požymiai yra kur kas mažiau svarbūs ir informatyvūs negu morfologiniai. Šiai šeimai (Gomphidae) buvo sukurtas naujadaras skėstaakiai, kuris įvardija vieną iš ryškiausių skėstaakių laumžirgių morfologijos ypatybių ir jau tapo populiariu tarp biologijos studentų. Nuogąstavimai, kad gražus lietuviškas vardas žirgeliai beveik išnyko iš šeimos rango taksonų vardų (išskyrus vieną nedidelę šeimą, kurią ir toliau siūloma vadinti žirgeliais, tiksliau – žieduotapilviais žirgeliais – Cordulesgastridae, manytume nėra pagrįsti. Nes, kad ir kokiai šeimai bepriklausytų, visi šio būrio atstovai kartu (apibendrintai) liks vadinami žirgeliais. Be to,tokie atvejai, kai sudedamosios dalies pavadinimas, t.y. šeimos vardas sutampa su visumos pavadinimu, t. y. viso būrio vardu, nėra parankus ir todėl nerekomenduotinas.
Dvi skėčių antšeimio (Libelluloidea) šeimos taip pat pavadintos atsižvelgiant į artimos filogenetinės giminystės ryšius: raštuotosios skėtės ir blizgiosios skėtės (o ne kordulijos). Diskusijų metu pirminis ir morfologiniu požiūriu tikslesnis variantas blizgiapilvės [skėtės] buvo atmestas ir pakeistas skambesniu, ne sudurtiniu vardu – blizgiosios [skėtės].
Atsisakyta lietuvių kalbai neįprastų vardų (barbarizmų), nežiūrint į tai, kad jie buvo visiškai neseniai paskelbti viename svarbiausių šalies gamtosaugos leidinių, turinčių didelę įtaką kitų leidinių ir gamtosaugos direktyvų terminijai – „Lietuvos raudonojoje knygoje“. Taip „Lietuvos raudonojoje knygoje“ minima mažoji nehalenija mūsų sąraše buvo pavadinta nykštukine strėliuke, elegantiškoji išnura – elegantiškąją strėliuke, mažoji išnura – mažąją strėliuke, o geltonžiedis kordulegastras – geltonžiedžiu žirgeliu. Mūsų pateiktame vardų sąraše minėti „Lietuvos raudonosios knygos“ vardai nenurodomi kaip netinkami vartoti. Jie pateikti kaip sinonimai, manant, kad ateityje vis dėlto jų bus pamažu atsisakyta, o kituose „Lietuvos raudonosios knygos“ leidimuose ir gamtosaugos direktyvose palaipsniui įsitvirtins lietuviškesni retųjų žirgelių rūšių vardai.
Nors daugelio terminologų nuomone reikėtų vengti vadinti rūšis mokslininkų vardais (išskyrus tuos atvejus, kai mokslininkai yra išties labai garsūs ir plačiai žinomi), mūsų sąrašo ekspertų siūlymu Coenagrion johanssoni vis dėlto buvo pavadinta Johansono strėliuke. Beje, šis vardas jau yra paskelbtas ir „Lietuvos raudonojoje knygoje“ (2007). Tačiau, sudarant žirgelių vardų sąrašą, teko atsisakyti „Lietuvos raudonojoje knygoje“ pateiktų trinarių vardų. Mažasis karališkasis laumžirgis (Anax parthenope) pavadintas tiesiog karališkuoju laumžirgiu, o didysis karališkasis laumžirgis (Anax imperator) – imperatoriškuoju laumžirgiu.
Kilo diskusijų ir dėl daugelio kitų mūsų sąraše minimų vardų. Pavyzdžiui, Calopteryx haemorrhoidalis pavadinta raudonuodege gražute pabrėžiant, kad ne visas pilvelis, o tik jo uodeginis galas yra ryškiai raudonos spalvos. Coenagrion pulchellum buvo pavadinta gražiąją strėliuke ne todėl, kad jai būdingas išskirtinis grožis, o tik remiantis lotyniškojo vardo etimologija (semantika). Somatochlora alpestris lotyniškasis pavadinimas yra sietinas su Alpėmis (o ne su kalnais apskritai), todėl ši rūšis buvo pavadinta alpine skėte, o ne kalnine (kaip tai buvo pasiūlyta kai kurių specialistų). Norminant nesiryžta pakeisti ypač įsigalėjusį keturtaškės skėtės vardą į keturdėmę skėtę, nes vienintelis oponentų pateiktas argumentas, kad lotyniškasis šios rūšies vardas (Libellula quadrimaculata) įvardija dėmeles, o ne taškelius, pasirodė nepakankamas.
Pritariame tų specialistų nuomonei, kurie mano, kad keičiantis klimatui ir dažnėjant pietinės faunos invazijoms, galbūt reikėtų vengti rūšinius dėmenis įvardyti būdvardžiu pietinė/pietinis. Tačiau galutiniame žirgelių vardų sąrašo variante Lestes barbarus vis dėlto liko pavadinta pietine strėliuke, o ne barbarine (kaip buvo pasiūlyta kitų specialistų), nes lotyniškasis žodis barbarus šios rūšies atveju yra siejamas ne su barbarais arba užkariautojais, o su Šiaurės Afrikos Barbarijos regionu, kuriame ši strėliukė buvo aptikta pirmą kartą. Deja, regiono pavadinimas yra beveik nevartotas Lietuvoje, britų kolonistų išgalvotas didelėms teritorijoms, kurias dabar užima kelios skirtingos šalys ir tik istorinis (vartotas iki XIXa.).