Jump to Navigation

Phosphuga atrata - Šliužagraužis maitvabalis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

 

MORFOLOGIJA:

    

     Kūnas 10-15 mm ovalus, plikas, blizgantis juodas ar rusvas. Galvos priekinė dalis ištįsusi. Priešnugarėlė smulkiai ir tankiai taškuota, nuo pamato į priekį smarkiai siaurėjanti, priekinis priešnugarėlės kraštas suapvalintas, užpakaliniai kampai buki. Antsparniai tankiai raukšlėti, kievienas su 3 aukštomis išilginėmis briaunelėmis.

 

 

 

 

BIOTOPAS:

     Vabalai dažniausia randami miškuose (Dekeirsschieter ir kt.), taip pat gali gyventi krūmynuose, miškingose upių pakrantėse. Atvirų biotopų vengia. Tai susiję su šliužagraužio maitvabalio mitybos objektu – moliuskais, kurie labiausia paplitę ir gausiausi ūksmingose, drėgnose vietose.

 

BIOLOGIJA:

     Šliužagraužis maitvabalis gyvena keletą metų, suaugėliai žiemoja po atšokusia nudžiūvusių medžių žieve ar medienos plyšiuose, senuose trūnijančiuose kelmuose. Šliužagraužis maitvabalis minta moliuskais. Medžioja tamsiu paros metu, dieną slepiasi po atšokusia medžių žieve, miško paklotėje. Užpuolęs moliuską, šliužagraužis maitvabalis pirmiausia jį kandžioja, išskirdamas baltymus hidrolizuojančius fermentus, šie fermentai taip pat skaido ir moliusko išskiriamas gleives, tai palengvina vabalui pakliūti į moliusko kiautą. Vabalas minta fermentų iš dalies jau suskaidytais audiniais, palaipsniui lįsdamas gylyn į kriauklę. Toks maitinimosi procesas gali užtrukti iki 12 valandų (Bergamin ir Smits 2015).

 

PAPLITIMAS:

     Rūšis išplitusi visoje Europoje nuo Viduržemio jūros iki Fenoskandijos, rytuose arealas siekia Kiniją ir Japoniją (Burakowski ir kt.1978, Růžička ir kt. 2002, Růžička 2013). 2012 metais šliužagraužis maitvabalis buvo rastas ir Islandijoje (Kreiling ir kt. 2015), tai viena šiauriausių šios rūšies radimviečių Europoje ir pirmoji maitvabalių rūšis, rasta Islandioje.

 

ŠALTINIAI:

Bergamin S., Smits A. 2015. How do the mollusscivorous beetles Carabus granulatus and Phosphuga atrata (Insecta, Coleoptera) deal with sinistral and dextral prey? Vita Malacologica. 13: 49-51.

Burakowski B., Mroczkowski M., Stefanska J. 1978. Chrząszcze – Coleoptera. Histeroidea i Staphylinoidea prócz Staphylinidae.seria: Katalog Fauny Polski tom: XXIII zeszyt: 5 wydawca: Warszawa.

Dekeirsschieter J., Verheggen F., Lognay G., Haubruge E. 2011. Large carrion beetles (Coleoptera, Silphidae) in Western Europe: a review. Biotechnol. Agron. Soc. Environ.15(3), 435-447.

Kreiling A. K., Alfredsson M., Olafsson E. 2015. Sniglanárakki (Phosphuga atrata (L.) finnst á Íslandi (Coleoptera; Silphidae). Náttúrufræðingurinn. 24-27.

Růžička J., Schneider J., Sikes D. S., Hava J. 2002. Distributional records of carrion beetles (Coleoptera: Silphidae) from China, Part II. Klapalekiana. 38: 227-253

Růžička J. 2013. Fauna Europaea: Silphidae. In: Alonso – Zarazaga M. A. 2013. Fauna Europaea: Coleoptera. Fauna Europaea version 2.6 http://www.fauna-eu.org

 
Autorius : Romas Ferenca
Publikavimo data: 2017-02-16 22:16