Jump to Navigation

Carabus nemoralis - Miškinis puošniažygis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

Miškinis puošniažygis - Carabus (Archicarabus) nemoralis O.F. Müller, 1764

 

       Puošniažygiai – vieni iš stambiausių žygių šeimos vabalų. Visų šiai genčiai priklausančių žygių viršutinių žandų viršutinė pusė lygi, kartais su smulkiomis duobutėmis; antras ir trečias antenų narelis be išilginės briaunelės. Priešnugarėlė beveik kvadratinė, nestipriai išlenktais šoniniais kraštais.

 

MORFOLOGIJA:

   Miškinio puošniažygio kūnas 19-28 mm ilgio, juodas, su melsvu, žalsvu arba variniu atspalviu. Prieškrūtinėlės ir antsparnių kraštai su ryškesniu melsvu, žalsvu, violetiniu ar purpuriniu spindesiu. Antsparniuose yra 3 eilės negilių, savo spalva neišsiskiriančių, duobučių, tarp jų gerai matoma mikroskulptūra sudaryta iš trikampių kauburėlių [Hůrka 1996, Ardnt & Trautner 2004].

     Šio puošniažygio lervų kūno viršus (nugarinė dalis), kaip ir kito šios genties vabalų, yra juodos spalvos, apačia (pilvinė dalis) – šviesi. Viršutinės galvos plokštelės, dantyta priekinė dalis („nosis“) su dviem žemais danteliais; viršutinių žandų pagrindo dantelis be rantelio, galiniai pilvelio tergitų kampai neišsišovę, be šerelio (Luff 1993).

 
 

BIOTOPAS:

     Gyvena vidutinio drėgnumo buveinėse: miškuose, parkuose, soduose, daržuose ir net intensyviai dirbamuose laukuose, toleruoja urbanizuotas teritorijas todėl neretas ir miesto želdiniuose [Lindroth 1992, Thiele 1977].

 

BIOLOGIJA:

     Žiemoja šių žygių suaugėliai. Veisimosi periodas paprastai prasideda atšilus orams pavasarį ir tęsiasi iki vasaros pradžios [Lindroth 1992]. Lervos vystosi apie 50 dienų, turi 3 ūgių stadijas. Suaugėliai išgyvena iki 1 metų, todėl šio gyvenimo tarpsnio stadijoje šie žygiai gali būti aptinkami bet kuriuo metų laiku. Per netus išsivysto 1 generacija.  Šie vabalai aktyviausi tamsiuoju paros metu [Thiele 1977].

     Mitybos racione didžiausią dalį sudaro sliekai, šliužai ar sraigės, tačiau gali maitintis įvairių vabzdžių lervomis ar net vaisiais bei grybais [Thiele 1977]. Miškinio puošniažygio lervas gali parazituoti pirmuonys Ancyrophora gracinis Lég., Actinocephalus digitatus Schneid. ir tachinos Zaira cinerea Fall. [Foerster 1938].

     Suaugėlius dažnai sumedžioja pelėdos, šikšnosparniai (Beck 1995), lapės (Fernandes ir Ruiz de Azua 2005).

 

PAPLITIMAS:

     Natūraliai paplitęs Europos vidutinio klimato juostoje (Bousquet et al. 2003), tačiau plinta į rytus, kur arealas pasiekia Novosibirską, Almatą (Kryzhanovsky ir kt. 1995), buvo įvežtas ir išplito Šiaurės Amerikoje [Bousquet 2012].

     Lietuvoje yra vienas iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių. Ypač mėgsta vidutinio drėgnumo ir drėgnus miškus (Žiogas ir Vaičikauskas 2007), krūmynus, pamiškes, miškingus upių šlaitus. Nedažnas dirbamuose laukuose ir pievose (Tamutis ir kt. 2004).

 

ŠALTINIAI:

1. Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. –In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage.
2. Beck A. 1995. Fecal analysis of European bat species. Myotis 32/33: 109-119.
3. Bousquet Y, Březina B, Davies A, Farkač J, Smetana A (2003) Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I, Smetana A (Eds) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.
4. Bousquet Y. 2012. Catalogue of Geadephaga (Coleoptera, Adephaga) of America and north Mexico. ZooKeys, 245: 1- 1722.
5. Fernandes J. M., Ruiz de Azua N. 2005. Dieta y solopamiento trófico primaveral del zorro roo Vulpes vulpes y de Martes sp. en simpatría en Álava (Norte de España). Ecologia, 19: 167-182.
6. Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.
7. Fawki S., BakS.S., Toft. S. 2005. Food preference and food value for the carabid beetles Pterostichus melanarius, P. versicolor and Carabus nemoralis. In: Lövei G.I., Toft S. (eds.) European Carabidology 2003. Proceedings of the 11th European Carabidologist Meeting, DIAS Report 114: 99-109.
8. Foerster H. 1938. Beobachtungen über das auftreten von Gregarinen in Insekten. Parasitology Research, 10(5): 644-673
9. Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek. Zlin. 565 p.
10. Hatteland B. A. 2010. Predation by carabid beetles (Coleoptera, Carabidae) on the invasive  Iberian slug Arion lusitanicus. Doctor thesis. University of Bergen, Norway.
11. Kryzhanovsky O.L., Belousov I.A., Kabak I.I., Kataev B.M., Makarov K.V., Shilenkov V.G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta,Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow. 272 pp.
12. Tamutis V., Monsevičius Vidm., Pekarskas J. 2004. Ground and rove beetles (Coleoptera; Carabidae, Staphylinidae) in ecological and conventional winter wheat fields. Baltic Journal of Coleopterology 4 (1): 31–40.
13. Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. Springer Verlag, Berlin.
14. Weller B., Ganzhorn J.U. 2004. Carabid beetle community composition, body size, and fluctuating asymmetry along an urban-rural gradient. Basic and Applied Ecology, 5:193-201.
15. Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007. Species composition and distribution of ground beetles (Coloeoptera: Carabidae), in the forests of the Kamanos State Strict Reserve (Lithuania). Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 73–82.

 
Autorius : Vytautas Tamutis
Publikavimo data: 2015-07-22 15:55