Jump to Navigation

Carabus glabratus - Lygusis puošniažygis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

 

MORFOLOGIJA:

 

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 22-34 mm ilgio, vientisai juodas, viršus šiek tiek blizgantis. Antsparnių paviršius stipriai išgaubtas, lygus, be briaunelių ar ryškių duobučių, tolygiai ir tankiai nusėtas mikroskopiniais, pailgais, išilgine kryptimi orientuotais, žvyniškais kauburėliais. Pilvelio sternitai su ryškia skersine vagute (Hůrka 1996, Turin ir kt. 2003, Ardnt ir Trautner 2004). Šis puošniažygis savo išvaizda ir dydžiu yra labai panašus į violetinį, tačiau šio puošniažygio apatinės lūpos antrasis narelis tik su dviem šereliais, o priešnugarėlės bei antsaparnių pakraščiuose nėra violetinio ar žydro atspalvio.

     Lygiojo puošniažygio lervų viršutinės galvos plokštelės dantyta priekinė dalis („nosis“) yra šiek tiek išsišovusi į priekį, su keturiais danteliais, iš kurių viduriniai 2 kiek didesni nei šoniniai; cerkai tolygiai išlenkti, tokio pat ilgio kaip 9-asi tergitas, viršutinėje pusėje su stipriu danteliu, o šone su mažu gumburėliu (Sharova 1964, Arndt 1985, Luff 1993).

 

 

 

 
 

BIOTOPAS:

     Gyvena vidutinio drėgnumo ar drėgnuose miškuose (eglyngiriuose, lapuotgiriuose, uosgiriuose, eglynšiliuose, pelkiagiriuose, pagal Karaziją (2008)), taip pat aptinkamas bukynuose, parkuose, soduose, kai kada net drėgnose pamiškės pievose, viržynuose, krūmynuose (Lindroth 1992, Thiele 1977, Anderson ir kt. 2000).

 

BIOLOGIJA:

     Žiemoja šių žygių lervos ir suaugėliai. Generacijos trukmė 2 metai (Houston 1981, Resfeth 1984, Filippov 2006). Veisimosi periodas paprastai prasideda vasaros pradžioje (Lindroth 1992, Luff 1993). Lervos išsirita liepos – rugsėjo mėnesį, lėliukėmis virsta maždaug po metų. Suaugę individai žiemoja ir tik sekančiais metais ima daugintis (Luff 1993).

     Paprastai šie vabalai aktyviausi tamsiuoju paros metu, tačiau kai kada medžioja ir dienomis, ypač apniukusiomis (Grüm 1966, Thiele ir Weber 1968, Thiele 1977, Lindroth 1992, ). Pastebėta, kad šių puošniažygių aktyvumas šviesiuoju paros metu yra didesnis šiauriniuose arealo regionuose (Neudecker 1971, Thiele 1977).

     Mitybos racione didžiausią dalį sudaro sliekai, šliužai ar sraigės, tačiau gali maitintis įvairių vabzdžių lervomis ar net vaisiais (Larochelle, 1990).

     Lygiojo puošniažygio lervas gali parazituoti tachinos Zaira cinerea Fall. (Arndt 1989, Thiele 1977), parazitiniai plėviasparniai (Phaenoserphus sp.) (Sturani 1962).

 

PAPLITIMAS:

     Paplitęs šiaurinėje ir centrinėje Europoje, arealas driekiasi nuo Didžiosios Britanijos kalnuotų regionų vakaruose iki Uralo kalnų rytuose, Europinėje Rusijoje aptinkamas iki 69 º šiaurės platumos, pietvakarinėje ir pietinėje Europos dalyje gan retas, aptinkamas tik kalnuotose regionuose, o Pirėnų pusiasalyje, pietinėje Italijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, kai kuriose kitose Balkanų valstybėse, pietinėje Ukrainos ir Europinės Rusijos dalyje nėra žinomas (Kryzhanovsky ir kt. 1995, Bousquet ir kt. 2003, Turin ir kt. 2003).

     Lietuvoje yra laikomas vienas iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių (Pileckis ir Monsevičius 1995), tačiau tyrimai atlikti įvairių tipų miškuose parodė, kad šie puošniažygiai žymiai retesni nei miškinis, gumburiuotasis ar sodinis (Žiogas ir Vaičikauskas 2007a,b).

 

ŠALTINIAI:

Anderson R., McFerran D., Cameron A. 2000. The ground beetles of Northern Ireland (Coleoptera: Carabidae). Ulster Museum, Belfast. 256 pp.

Ardnt E. 1985. Larvenbestimmungsschlüssel der Carabus – Arten Europas (Col., Carabidae). Entomologische Nachrichten und Berichte 29(2): 49–62.

Ardnt E. 1989. Beiträge zur Insectenfauna der DDR: Gattung Carabus Linné (Coleoptera: Carabidae. Beitrage zur Entomologie 39(1): 63–103.

Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage, 28-60.

Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.

Filippov B.Yu. 2006. Seasonal aspects of the life cycles of Carabus granulatus and C. glabratus (Coleoptera, Carabidae) in the northern taiga. Entomological review 86(7): 751–759.

Grüm L. 1966. Diurnal activity rhythm of starved Carabidae. Bulletin of Polish Academy of Sciences 14: 405–411.

Houston W.W.K. 1981. The life cycles and ages of Carabus glabratus Paykull and C. problematicus Herbst (Col.: Carabidae) on moorland in northern England. Ecological Entomology 6(3): 263–271.

Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.

Karazija S. 2008. Miško ekologija. Enciklopedija, Vilnius. 293 pp.

Kryzhanovsky O.L., Belousov I.A., Kabak I.I., Kataev B.M., Makarov K.V., Shilenkov V.G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta, Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.

Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae). Fabreries Supplement 5. 132 pp.

Lindroth C.H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.

Luff M.L. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.

Neudecker C. 1971. Lokomotorische Aktivität von Carabus glabratus Payk. Und Carabus violaceus L. am Polarkreis. Oikos 22: 128–130.

Pileckis S., Monsevičius Vidm. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai 1. Mokslas, Vilnius, 304 pp.

Refseth D. 1984. The life cycles and growth of Carabus glabratus and C. violaceus in Budelan, central Norway. Ecological Entomology 9(4): 449–455.

Sharova I. K. 1964. Carabidae. In Ghilarov M.S. (Ed). Handbook for the identification of insect larvae living in the soil. Nauka, Moscow, Russia 112–195. [Шарова И.К. Семейство Carabidae – Жужелицы. В кн. Гиляров М.С. (Ред.) Определитель обитающих в почве личинок насекомых. Наука, Москва.]

Sturani M. 1962. Osservazioni e ricerche biologiche sul genere Carabus Linnaeus (sensu lato) (Coleoptera Carabidae). Memorie della Societa Entomologica Italiana 41: 85-202.

Thiele H.U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology 10: 1–369.

Thiele H.U., Weber F. 1968. Tagesrhythmen der Aktivität bei Carabiden. Oecologia 1: 315–355.

Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 pp., 24 colour plates, 217 maps.

Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007a. Species composition and distribution of ground beetles (Coloeoptera: Carabidae) in the forests of the Kamanos State Strict Reserve (Lithuania). Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 73–82.

Žiogas A., Vaičikauskas S. 2007b. Ground beetle (Coleoptera, Carabidae) bioecology in forests of Aukštasis Tyras Mire rezerve. Ekologija 53(1): 37–43.

 
Autorius : Vytautas Tamutis
Publikavimo data: 2018-02-05 19:08