Jump to Navigation

Apidae - Bitės

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

Bitės - Apidae

 

     Bitės yra plėviasparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžiai. Jos yra vapsvoms ir skruzdėlėms giminiški gyvūnai, priklausantys tam pačiam smaugtapilvių (Apocrita) pobūriui. Bėgant amžiams ir keičiantis mitybai, iš grobuoniškų vapsvų išsivystė įvairių rūšių bitės. Šiuo metu yra žinoma per 20 000 jų rūšių.

 

MORFOLOGIJA:

     Bičių pilvelis kabantysis, su krūtine sujungtas plonu stiebeliu. Kūnas apaugęs tankiais plaukeliais. Užpakalinių kojų letenos pirmasis narelis platesnis ir iš visų ilgiausias, vidinėje pusėje turintis šepetėlį žieda­dulkėms rinkti. Įvairios bičių grupės žiedadulkėms rinkti ir nešti turi skirtingus organus. Tobuliausi iš jų – naminių bičių. Burnos organai pritaikyti žiedadulkėms ir nektarui iš gilių žiedų taurelių rinkti ir graužti: jais formuojami korio narveliai (akelės). Aukštesniųjų bičių apatiniai žandai ir apatinė lūpa sudaro straublelį, jo gale yra liežuvėlis. Primityviųjų bičių liežuvėlis labai trumpas, gi kamanių straublelis – ilgiausias, net 8-13 mm. Visos bitės turi po dvi poras sparnų. Apatiniai sparnai yra mažesni už viršutinius.

     Bendruomeninėms bitėms būdingas ryškus lytinis polimorfizmas. Motinėlių, darbininkių ir patinėlių išvaizda skiriasi ir ne tik dydžiu. Motinėlių ir darbininkių antenas sudaro 12 narelių, patinėlių – 13 narelių.

     Bičių dydis labai varijuoja, nuo 2,1 mm (Trigona minima) iki 39 mm(Megachile pluto). Ši gigantė gyvena Pietryčių Azijos tropiniuose miškuose.

 

 
 

BIOLOGIJA:

     Dabartinės bitės skirstomos į tris grupes: solitarinės bitės, bendruomeninės bitės ir parazitinės bitės.

     Žemesnieji bitiniai yra solitariniai vabzdžiai, kuriems nebūdingas polimorfizmas, todėl jie nesudaro bendrijų. Kiekviena patelė atskirai įsirengia lizdą, kuriame (nors ir ne visada) pati prižiūri ir maitina jauniklius.

     Aukštesnieji bitiniai yra bendruomeniniai vabzdžiai. Jiems būdingas polimorfizmas. Bendriją sudaro nedaug lytiškai subrendusių patelių (motinėlių), patinai (tranai) ir lytiškai nesubrendusios patelės (darbininkės), sudarančios didžiausią bendrijos dalį. Bendruomeninės bitės savo lizdams naudoja vašką (naminės bitės). Solitarinių ir bendruomeninių bičių patelės bei darbininkės turi geluonis. Tai savigynos organai. Pačios bitės sugrupuotos į pošeimius:

     Šilkbitės (Colletinae) – primityviausi bičių atstovai. Kūnas iki 15 mm ilgio. Pilvelio galiukas nusmailėjęs. Liežuvėlio galiukas dviskiautis. Neturi organų žiedadulkėms rinkti: jas ir nektarą neša burnoje. Šilkbitės lizdus įsiruošia tuščiaviduriuose augalų stiebuose, bet mėgsta lengvas (viržynų) dirvas. Urvelių atšakos, išteptos seilėmis, sudaro narvelius šilkiškai žvilgančiomis sienelėmis (izoliacija). Į narvelį patelė prineša nektaro ir žiedadulkių mišinio, o prie lubelių ar sienelės priklijuoja kiaušinėlį. Toliau ruošia kitus narvelius, o pirmuosius uždengia plėvele ir užpila žemėmis. Lervutės vystosi apie mėnesį ir narvelyje, savų ekskrementų kokone, žiemoja. Šilkbitės pastebimos gluosnių, bitkrėslių, viržių ir kitų augalų žieduose.

     Smiltbitės (Andreninae) panašios į namines bites, bet jų kūnas kresnesnis. Veisiasi kolonijomis, urvelius daro reta augalija apaugusioje dirvoje.  Jų šonuose išrausti narveliai turi labai gerai išlygintas sienas ir būna pripildyti geltonos spalvos žiedadulkinės tešlos, kurios paviršiuje patelė deda kiaušinėlį. Žiemoja dirvožemyje. Jos vienos iš pirmųjų pavasarį pasirodo ant gluosnių, agrastų bei serbentų žiedų. Pavasarį pirmieji (palei žemę) pradeda skraidyti patinai. Daugelis smiltbičių rūšių – oligotrofai.

     Vagabitės (Halictinae) turi ilgą ištįsusį pilvelį, kurio penktajame tergite yra plika vagutė. Anksti pavasarį vagabitės molingoje dirvoje įrengia sudė­tingus kamerų kompleksus, primenančius korius. Kai kurios vagabitės, pa­vyzdžiui, rudoji (iki 10 mm ilgio), sudaro primityvias kolonijas (bendruomenes). Svarbi liucernų apdulkintoją yra liucerninė vagabitė (iki 8 mm ilgio).

     Urvabitės (Melittidae) - vidutinio didumo, ilgais pašiauštais plaukeliais apaugusios bitės. Jų pilvelis skersai dryžuotas, dėl to jos panašios į vapsvas. Urvabitės lizdus daro žemėje, gyvena kolonijomis. Viena svarbiausių liucernų apdulkintojų yra liucerninė urvabitė (iki 13 mm ilgio).

     Bitės lapkirpės (Megachilinae) turi platų pilvelį, kurio segmentų kraštai apaugę ilgomis blakstienėlėmis. Kūnas dažniausiai juodas. Straublelis ilgas. Lizdus rengia tuščiaviduriuose dagio, nendrės, česnako stiebuose, medinių stulpų bei sienų kiaurymėse, po akmenimis. Žiemoja lervutės fazėje. Lietuvoje labiau išplitusios tikrosios lapkirpės: margoji, beržinė ir osmijos. Iš pradžių lapkirpė bitė į narvelį suneša medžių bei krūmų netaisyklingas standesnių lapų išpjovas. Išklojusi jomis narvelį, bitė iš alyvos, rožių, beržo ir kitų švelnesių lapų išpjauna taisyklingas, pusiau apvalias iškarpas, iš kurių įrengia narvelius. Paruoštam, pripildytam žiedadulkių tyrelės narveliui uždaryti išpjauna iš lapo taisyklingą, apskritą išpjovą ir uždaro. Taip ruošiami ir kiti narveliai.

     Gaurabitės (Anthophorinae) išvaizda panašios į kamanes. Tai iki 20 mm ilgio, storos, apaugusios ilgais tankiais tamsiais plaukeliais. Lizdus rengia kolonijomis, molinių ir medinių pastatų sienose, molingoje dirvoje, augalų stiebuose. Žiemoja lervutės. Dauguma gaurabičių yra parazitai.

     Begeluoninės bitės (Melipona ir Trigona) dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje. Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais į viršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4 – 8 spirelinius kiaušinlatakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ir net tiesiog žemėje. Vietiniai gyventojai begeluoninių bičių medų vartoja kaip vaistą. Jis rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.

 

     Bitės minta išimtinai augaliniu maistu. Be nektaro ir vandens, jie renka ir žiedadulkes lervų maitinimui. Žiedadulkių rinkimui ir pernešimui į lizdus įvairios bičių grupės turi skirtingus įtaisymus.

 

PAPLITIMAS:

     Bitės paplitusios visose žemynuose, aišku išskyrus Antarktidą.

     Lietuvoje bičių grupė gana gerai ištirta. Žinoma virš 350 rūšių.

 

ŠALTINIAI:

V. Tamutis, J. Straigis, A. Amšiejus. 2010. Kamanės. "Lututė" P.6-11 ISBN 978-9955-37-102-1

http://bitininkas.lt/lt/?page_id=1560 [žiūrėta 2016.04.07]

Michener, C.D. (2000). The Bees of the World. Johns Hopkins University Press. 913 pp.

 
Publikavimo data: 2016-04-07 20:48